Net jei ryte kažką išvirsiu, per pietus jis nenorės to valgyti, juk reikia šildyti. O pašildytas maistas jau netinkamas. Jis valgo tik tada, kai aš gaminu ir iškart dedu ant stalo.
Todėl man tenka dienas ir naktis leisti virtuvėje. Paruošti maisto kelioms dienoms aš negaliu. Ačiū dievui, kad į darbą ima paprastus sumuštinius – nors su tuo nėra problemų.
Man tenka keltis labai anksti, kad paruoščiau jam pusryčius ir sugalvočiau pietus į darbą. Tokius pietus, kurių nereikia šildyti. Vakare po darbo iškart lekiu į virtuvę, kad spėčiau paruošti vakarienę iki vyrui grįžtant iš darbo. Ir taip kasdien. Net per išeigines negaliu atsipalaiduoti ir pailsėti nuo puodų.
Jei sėdėčiau namie, nebūtų problemų. Bet aš juk dirbu! Fiziškai pavargstu, todėl man sunku gyventi tokiu tempu. Jokie įkalbinėjimai vyro neveikia – matote, jo mama viską spėdavo.
Ji jo nemaitino vakarykščiu maistu. O nieko, kad ji nedirbo? Bet ir aš kalta, reikėjo nuo pradžių įvesti savo taisykles ir nelepinti vyro.
Man jau sapnuojasi puodai. Aš taip pavargau gaminti ir taikytis prie vyro, kad net žodžių nerandu. Matyt, gaminimas – mano pašaukimas.
Kas bus, kai mums gims vaikas?
