Meilės istorija

Meilės istorija Žmonės

Pirmas pasimatymas
Labai seniai šalyje, kurios padangių simbolis yra drakonas, prasidėjo meilės istorija. Kinija žengė į XVII amžių ir buvo pasirengusi didiesiems pokyčiams – laukė neišvengiamas nuopolis. Vidaus politika turėjo aibę trūkumų: imperatoriai apleido valstybę, tarpusavyje niekaip nesutarė ministrai, madžiūrai kėlė grėsmę, Ming kariuomenė ėmė silpti, o pakrantes užvaldė japonų piratų siautėjimas. Tuomet lėktuvai dar nebuvo išrasti, tačiau Ming dinastija turėjo didžiulį jūrų laivyną, skirtą ekspedicijoms po Indijos vandenyną. Jis netarnavo Didžiajame Kinijos laivyne. Buvo iš Britanijos kilęs jūrų pirklys. Tą dieną trumpam jo laivas prisišvartavo Kinijos pakrantėje.

Ji dirbo aguonų lauke, kuris buvo toli nuo jūros. Kadangi prasidėjo vasaros liūčių sezonas, ji visą savaitę ilsėjosi nuo kasdieninių darbų. Nusprendė nuvykti į Guandžou uostą, kadangi buvo girdėjusi, jog britų prekeiviai vis atveža nematytų prekių. Įpirkti ji nieko negalėjo, kadangi neturėjo sidabro. Tačiau kažkokia nenumaldoma jėga traukė į uostamiestį.

Neskubėdama ji apžiūrinėjo prekes, kai staiga dangus prakiuro lietumi, Prekeiviai suskubo susirinkti prekes ir ieškoti prieglobsčio nuo lietaus. Jo lietus neišgąsdino. Stovėjo pats nesuprasdamas kodėl. Staiga pastebėjo ją. Susitikus akims jie atpažino vienas kitą. Pasimatymas ilgai netruko – vos dvi dienas. Tačiau jų užteko visam likusiam gyvenimui.

Kitos dienos išvakarėse jo laivas iš Guandžou uosto ketino išplaukti į Britaniją. Jis stovėjo denyje kartu su kitais prekiautojais. Jo akyse tvyrojo amžinos meilės pažadas. Jis žadėjo sugrįžti pas ją. O ji tik liūdnai mojavo stovėdama krante. Ašaroms tekant iš akių ji jautė, kad jis nesugrįš.

Permainos laukė šalies. Nuošalumas ir negatyvus nusiteikimas prieš svetimšalius užvaldė kadaise atvirą buvusią šalies politiką. Jam užsivėrė visi keliai į Kiniją. Po ilgai trukusių bandymų sugrįžti britų prekiautojų laivą pasiglemžė jūros gelmės. Jaunoji kinė visą gyvenimą širdyje saugojo prisiminimus apie mylimąjį. Šįkart jiems lemtis nelėmė būti kartu, tačiau ji žinojo, kad jie dar susitiks.

Antras pasimatymas

Antrasis jų pasimatymas įvyko šalyje, kur karvė laikoma šventa ir laisvai klajoja miesto gatvėmis. Indija pasitiko XX amžių. Šalį valdo britai. Indija vis dar laikoma Anglijos imperijos dalimi. Prasideda nepriklausomybės judėjimas, šalyje kyla pasipriešinimas. Liaudies tradicijas mažai tepaveikia sukilimai ir kiti politiniai įvykiai. Čia vis dar vertinama santykių hierarchiją ir puoselėjamos šeimos vertybės. Ypatinga šalis Indija. Ji neužmiršta savo tradicijų, papročių ir tūkstantmečius siekiančios savo istorijos.

Jaunoji šeima apsigyveno jaukiame mažame namelyje, kuris teturėjo vieną trūkumą: pro langą atsiveriantį vaizdą darkė metalo dirbtuvės. Tą dieną švietė saulė, tokia įprasta Surato mieste, tad ji nusprendė pasižvalgyti po apylinkes. Ji ėjo šaligatviu, kai jos akys vėl atpažino jį. Abu jie buvo kilę iš Šiaurės regiono. Tačiau likimo išdaiga – anksčiau jiems neteko susitikti.

Jų meilės iliuzija išsisklaidė tą pačią akimirką, kai baigėsi romantiškoji migla. Jos gyvenimą tėvai suplanavo, dar jai nė negimus. Dabar ji laukėsi trečiojo vaiko. Savo likimą abu priėmė su neaprėpiamu nuolankumu. Po antrojo pasimatymo teliko tik viltis susitikti kitame gyvenime.

Jis apsigyveno metalo dirbtuvėse. Ten leido dienas iki gyvenimo pabaigos. Šeimos taip ir nesukūrė. Ilgais vakarais vienintelis jo džiaugsmas ir ištikimas draugas buvo prijaukinta beždžionėlė. Jis žinojo, kad kitame gyvenime vėl sutiks ją. Tikėjosi, kad tuomet likimas jam bus palankesnis. Jis laukė.

Trečias pasimatymas

Trečiasis jų pasimatymas įvyko ten, kur gyvenimo ritmą diktuoja muzika. Šiuolaikinėje Italijoje. Kiauras dienas leido įsmeigęs akis į monitorių – buvo užkietėjęs programišius. Antroji jo aistra buvo šonaslydis.

Ji dirbo salone pačiame miesto pakraštyje. Šįkart Visagalis nebuvo numatęs jų susitikimo. Tačiau jo nelemtas užmaršumas viską nulėmė. Ji jau ketino užrakinti salono duris, kai priėjęs jis paprašė:

– Parduokite vieną rožių puokštę.

– Mes jau nebedirbame. Ateikite rytoj, tada parduosiu jums pačią gražiausią puokštę.

– Bet rytoj jau bus per vėlu.

Nusivylęs jis jau ketino eiti savais keliais, tačiau ji laiku susizgribo:

– Gerai, užeikite.

– Ačiū, – nusišypsojo jis.

– Net durys jūsų neklauso – durys išties lyg užsispyrusios nesidavė atrakinamos ir ji šyptelėjusi pridūrė: – kokia proga gėlės?

– Mamos gimimo diena. Ji visad mėgo baltas rožes. Jos seniai nebėra.

Šmaikštumas dingo lyg vėjui papūtus. Paskutinis saulės spindulys dar bandė įsmuktį į ankštą spynos skylutę tarsi rodydamas išeitį. Nesitikėdama stebuklo, kad durys atsirakins pačios, ji ėmė raustis rankinėje. Rado vąšelį. Labiau nei gėles ji mėgo megzti, tad visad nešiojosi mezgimo reikmenis. Šiek tiek pakrapščius durys prasivėrė.

Nuo pokalbio pradžios ji pirmąkart pažvelgė jam į akis. Žvilgsniai susitiko ir jausmai užgriuvo juos abu. Šįsyk Visagalis buvo jiems gailestingas. Saulėlydžio nurausvinti debesys nupiešė raidę „M“. Pagaliau jie sulaukė dangaus palaimos: jų meilei buvo leista gyventi. Dėkingumui nebuvo ribų – dvi mylinčios širdys sulaukė susijungimo.

Dvi amžinas sielas sieja nenutraukiamas ryšys, tad jokie Visatos kliuviniai nesutrukdys jiems susitikti. Nei laikas, nei vieta, nei aplinkybės nepajėgūs sukliudyti meilės.

Reklama