Pasibaigus darbo dienai Kotryna nuvyko pas Joną Stankevičių, kuriuo rūpinasi jau daugiau nei metus laiko. Mergina studijuoja medicinos universitete, o visiems studentams buvo paskirta prižiūrėti vienišus senolius. Kotrynai atiteko Jono Stankevičiaus priežiūra.
Studentė puikiai prisimena pirmąjį vizitą pas vyriškį. Tą kartą jis buvo labai linksmas ir netgi pavaišino arbata. Deja, bet Jono sveikata stipriai pablogėjo ir pastaruosius aštuonis mėnesius jis nebegalėjo pakilti iš lovos.
Per gyvenimą vyras spėjo sukaupti nemažai turto: didelis keturių kambarių butas, prabangus automobilis, kurį vairuoja anūkas Marius. Pažinties pradžioje Kotryna manė, kad Marius yra vienintelis Jono giminaitis. Anūkas dažnai aplankydavo senelį ir kalbėdavosi su juo įvairiomis temomis.
Po kelių mėnesių Kotryna sužinojo, kad prižiūrimas vyras turi ir sūnų su dukra. Mergina niekada nebuvo jų mačiusi, nors pas Joną lankėsi kiekvieną dieną. Vyriškis turėjo ir dar vieną sūnų (Mariaus tėvą), bet jis žuvo avarijoje.
Pas Joną kartais apsilankydavo ir kostiumu pasipuošęs vyriškis, greičiausiai draugas. Jie visada kalbėjosi tik rimtomis temomis.
Pabaigusi medicinos studijas Kotryna įsidarbino ligoninėje, bet ir toliau lankė Joną Stankevičių. Mergina užaugo vaikų namuose, todėl pagyvenęs vyras tapo tarsi senelis.
Vieną dieną mergina atvyko prie Jono namų, kur stovėjo greitosios pagalbos automobilis. Deja, bet vyro gyvybė užgeso…
– Seneli! – su ašaromis akyse sušuko Kotryna.
Medikai stabtelėjo prie merginos ir pasakė, kad jau niekuo negalėjo padėti.
– Kotryna, – Jono anūkas apkabino merginą. – Tu jo nebesugrąžinsi atgal… Eime, parvešiu tave namo…
Kotryna visą naktį negalėjo užmigti. Dirbant ligoninėje jai teko susidurti su ne viena mirtimi, tačiau nei viena nebuvo tokia skaudi. Kotryna pirmą kartą suprato, ką reiškia prarasti artimą žmogų.
Mergina paprašė dviejų laisvų dienų ir pradėjo ruoštis Jono laidotuvėms.
Laidotuvėse pasirodė ir Jono sūnus su dukra. Vyro vaikams buvo daugiau nei 50 metų. Sūnus Darius tik garsiai atsiduso, o dukra Jolanta nubraukė liūdesio ašarą.
Laidojant Joną verkė tik Kotryna ir Marius. Kiti stovėjo tylėdami.
Po laidotuvių velionio bute buvo surengta atminimo vakarienė. Be artimųjų ir Kotrynos, vakarienėje dalyvavo keli kaimynai ir tas pats džentelmenas juodu kostiumu.
Prie stalo sėdėję Darius ir Jolanta patyliukais pradėjo kalbėti apie paveldėjimą:
– Dariau, reikės parduoti šitą butą.
– O taip, – išsišiepė brolis. – Dar yra pelninga tėvo gamykla. Pirmiausiai gal pasirūpinkime šiuo klausimu, o vėliau parduosime ir butą.
– Tik tie paveldėjimo klausimai ne taip greitai išsprendžiami…
– Jolanta, mes jo vaikai. Tikrai pirmieji pretenduosime į turtą.
– O kaip sūnėnas?
– Tėvas ir taip jam buvo labai geras. Matei, kokią mašiną gavo?
– Tiesa… Turbūt dar ir pinigų kažkiek paliko.
– Va va. Tikrai užteks jam…
Susirinkusieji pradėjo skirstytis, tačiau savo žodį tarė džentelmenas juodu kostiumu:
– Dariau ir Jolanta, pasilikite trumpam.
– Mums reiks kažkur važiuoti? – piktai paklausė Darius.
– Mariau, tu irgi pasilik, – ramiai tęsė vyras. – Kotryna, tu taip pat.
– Kas čia tokia iš viso? – Jolanta nužvelgė Kotryną.
– Taigi, – vyras išsitraukė kelis popieriaus lapus. – Malonu susipažinti, aš esu Mindaugas Giedraitis. Jono Stankevičiaus draugas ir teisininkas. Norėčiau perskaityti velionio testamentą.
– Jis dar kažkokį testamentą parašė? – ir toliau piktinosi Darius.
– Aš, Jonas Stankevičius, palieku savo keturių kambarių butą Kotrynai Gasiūnaitei.
– Ką?? – vienbalsiai sušuko Darius ir Jolanta.
– Visą įmonės valdymą perleidžiu mylimiausiam anūkui Mariui, – toliau testamentą skaitė teisininkas.
– Jis gal visai išprotėjo? – pradėjo rėkti Darius.
– Mano sūnui Dariui ir dukrai Jolantai atitenka po 5 000 eurų, – teisininkas ištraukė du vokus. – Prašau, paimkite.
– Aš kreipsiuosi į teismą! – nenusiramino Jono sūnus.
– Jūs turite tokią teisę, – ramiai atsakė advokatas. – Bet greičiausiai tik sugaišite savo laiką. Be to, jūs esate vaikai ir turėtumėte gerbti tokį tėvo sprendimą.
– O prie ko šita nepažįstama mergina? – piktinosi Jolanta.
– Teta, nusiramink! – įsiterpė sūnėnas. – Ji prižiūrėjo senelį iki pat mirties. O tu su dėdė niekada nepasirodydavai.
– Gal nereikia viso šito? – Kotryna atsistojo nuo stalo.
– Reikia… – Marius apkabino merginą per petį. – Kotryna, eime į kitą kambarį, kol jie viską išsiaiškins.
Kambaryje įsivyravo mirtina tyla. Teisininkas dar kartą žvilgtelėjo į vokus su pinigais.
– Jonas Stankevičius sakė, kad šie pinigai yra skirti anūkų dovanoms.
– Tai, kad jie jau seniausiai suaugę, – Jolanta nuleido galvą žemyn.
– Paskutinį kartą jis juos matė prieš 11 metų, kai buvo atvykęs jūsų aplankyti. Jonas kiekvieną dieną galvojo apie savo anūkus ir vis laukė, kol juos atvešite. Nesulaukė… Jie jam liko tokie pat maži…
Jolantos akyse pasirodė ašaros. Tuo tarpu Darius ilgai žiūrėjo į vieną tašką ir tarė:
– Nagi, sese! Tėvas pasielgė visiškai teisingai…
