Likimas kartais daro nuostabių dalykų. Kartais net laidos „Palauk manęs“ siužetai ilsisi, palyginti su tuo, kas vyksta su tikrais žmonėmis. Mūsų šiandieninė istorija yra viena iš tų.
SENI AUSKARAI
Michailas jau rimtai vėlavo į susitikimą. Nors ir turi milijonus, jis vis tiek yra punktualus, kolegas gerbiantis ir bendro labui besistengiantis žmogus. Tačiau jo šaunus automobilis žuvo pačiame sniego audros viduryje, o telefonas, kaip pasisektų, buvo visiškai negyvas. Vyriškis iššoko iš automobilio ir apsidairė ieškodamas kokios nors kavinės. Galbūt ten jis galėtų įkrauti telefoną ir išsikviesti taksi. Tokių incidentų nutinka net turtingiausiems miesto žmonėms. Be telefono Miša kaip be rankų, o čia nieko nepadarysi.
Netoliese nebuvo nei vienos atviros kavinės, kažkodėl gatvė šiuo atžvilgiu buvo beveik apleista. Netoliese buvo tik bakalėjos parduotuvė iš tų, kurios buvo anksčiau. Jokios savitarnos, ir, žinoma, tik grynieji pinigai. Miška atsiduso ir nuliūdęs ėjo keliu, stengdamasis sušilti brangiu, bet plonu paltu. Šiltai rengtis jam nebuvo prasmės, nes beveik visada keliaudavo savo automobiliu.
Prie jaunuolio nuėjo močiutė. Michailas net nepastebėjo jos iš karto per sniego audrą. Močiutė bandė ką nors suprasti savo mažo telefono ekrane, kuris atrodė iš praėjusio amžiaus. Michailas abejodamas pažvelgė į vargšę seną moterį ir vis dėlto nusprendė:
Močiute, ar galiu iš tavo telefono išsikviesti taksi? Automobilis įstrigo sniege ir sustojo, o mano mobilusis buvo visiškai negyvas.
Miša nesitikėjo teigiamo atsakymo. Dažniausiai tokios močiutės būna labai įtarios. Tačiau šį kartą jam pasisekė. Močiutė nusišypsojo ir padavė vaikinui telefoną. Michailas džiaugsmingai paėmė mažą vamzdelį ir surinko savo vairuotojo, kurio paslaugomis naudojosi retai, numerį. Močiutė palaukė iki pokalbio pabaigos ir paprašė vyro pinigų maistui. Perdavęs mobilųjį, Miša kartu su juo ištiesė ir porą didelių kupiūrų.
Kodėl seni auskarai užpildė milijonieriaus mintis
Kol senolė telefoną slėpė rankinėje, vėjas dar labiau sustiprėjo ir plėšė nuo jos žilų plaukų nosinę. Michailas pagavo nosinę ir jau ruošėsi ją atiduoti išsigandusiai senolei, kai ant jos ausų pastebėjo gražius auskarus. Jie buvo neįprasti: apvalūs žali akmenukai, įrėminti angelo sparnais. Unikalus papuošalas… kurį jis tikrai buvo kažkur matęs. Ir aš tai mačiau daug kartų!
Netoliese supyko automobilis. Iš jo iššoko asmeninis vairuotojas Vasya ir praktiškai įstūmė viršininką į šiltą kajutę. Tuo pat metu jis kažką pasmerkė ta tema, kad šaltyje taip stovėti neįmanoma. Miša apstulbęs pavadino kelionės tikslą Vasja ir gilinosi į savo mintis. Vasilijus greitai nuvažiavo į biurą ir išleido viršininką. Ir tai iškart susižavėjo visokiais svarbiais dalykais, kurių susikaupė daug, kol Michailas Ivanovičius laukė mašinos.
Vakare pavargęs verslininkas grįžo namo ir nuėjo miegoti. Diena buvo kupina įvykių, o smegenims reikėjo atsipalaiduoti. Paprastai Miša labai kietai miegodavo, bet šiąnakt pabudo. Jis svajojo apie savo prosenelę, kurią matė tik porą kartų per savo gyvenimą . Ji turėjo tuos auskarus ausyse. Ji savo proanūkiui pasakojo, kad šie auskarai jų šeimoje buvo saugomi kelis šimtmečius ir buvo pamesti dar prieš karą.
Pranašiški sapnai apie senus auskarus
Miša pabudo išpiltas prakaito, nesuprasdamas, kur jis yra ir kas vyksta. Keistas sapnas buvo saugiai pamirštas porai dienų. Tačiau po savaitės sapnas sugrįžo. Maiklas tapo neramus ir sunerimęs. Jis nesuprato, kodėl svajoja apie šią istoriją, kurioje tikrai nebuvo nė žodžio tiesos.
Tačiau mintys apie auskarus taip įkyrėjo, kad vyras nusprendė bent kai ką išsiaiškinti. Jis pasižiūrėjo šeimos archyvą, bet niekur apie jokius auskarus nebuvo užsiminta. Iš seniausių dokumentų buvo tik prosenelės, vardu Angelina, gimimo liudijimas ir sena nuotrauka. Jame buvo sunku ką nors įžiūrėti, bet Miša juos matė! Tie patys auskarai buvo jaunos merginos ilgais plaukais ausyse. Gražuolė aiškiai specialiai už ausų užkišo šonines sruogas, kad fotografas galėtų įamžinti jos neįprastus papuošalus.
GYVENIMO IŠMINTIS: KO ŠI ISTORIJA MUS MOKO?
Kitą dieną Miša nuėjo į tą pačią gatvę, kur sutiko seną moterį. Visą dieną jis praleido savo automobilyje ir bandė ieškoti moters. Vakare jam nusišypsojo sėkmė. Pribėgęs pas močiutę, jaunuolis jį pasisveikino, džiaugsmingai pažymėdamas, kad ji jį atpažįsta. Maiklas papasakojo jai apie sapnus ir savo spėjimus. Tada senolė nusišypsojo ir nusiėmė nuo ausų auskarus. Ji pasakojo, kad naktį pas ją atėjo geriausia mamos draugė ir paprašė padovanoti auskarus jaunam vyrui, kuris apie juos paklaustų.
Tai istorijos, kurios kartais nutinka paprastiems žmonėms. Žinoma, Miša senolei gerai padėkojo: nupirko močiutei butą miesto centre ir ilgą laiką parūpino pinigų. O atsiradus auskarams, jo gyvenime ėmė įvykti stebuklingi pokyčiai: pagaliau jis surado didžiulę meilę. Jis padovanojo jai tuos auskarus. Porai gimę dvyniai buvo pavadinti Angelina ir Ela. Geriausių draugų, kurie draugavo prieš daugelį metų, garbei.
