Milžiniškas Libijos diktatoriaus Gadafio inžinerinis megaprojektas, pramintas „8-uoju pasaulio stebuklu“ – Didžioji dirbtinė upė: tūkstančių km ilgio, 4 m skersmens vamzdžiai ir vanduo iš Sacharos

Naujienos

Didžioji dirbtinė upė buvo didžiausias drėkinimo projektas pasaulyje – Libijos vyriausybė išdidžiai paskelbė jį „aštuntuoju pasaulio stebuklu“.

Vienas didžiausių civilinės plėtros projektų, kurių ėmėsi keturiasdešimt dvejus metus Libiją valdęs Muammaras Gaddafi, buvo Didžioji dirbtinė upė (DDP). Gaddafi svajonė buvo tiekti gėlą vandenį visiems šalies gyventojams, o dykumą paversti žaliais derlingais plotais.

Kad ši svajonė taptų realybe, Gaddafi užsakė didžiulį inžinerinį projektą, susidedantį iš požeminių vamzdžių tinklo, kuris tiektų gėlą vandenį iš senovės požeminių vandeningųjų sluoksnių giliai Sacharoje į sausras kenčiančius Libijos miestus.

Gaddafi tai pavadino „aštuntuoju pasaulio stebuklu“. Vakarų žiniasklaida tai vadino kaip „tuštybės projektas“ ir „pamišusio šuns svajonė“. Tačiau tiesa yra ta, kad Didžiosios dirbtinės upės projektas“ yra fantastiška vandens tiekimo sistema, pakeitusi libiečių gyvenimą visoje šalyje.

Libija yra viena saulėčiausių ir sausiausių pasaulio šalių. Yra vietų, kuriose dešimtmečius gali visai neiškristi kritulių, ir net aukštumose krituliai būna retai, pavyzdžiui, kartą per 5–10 metų.

Mažiau nei 5% šalies gauna pakankamai kritulių nusistovėjusiam žemės ūkiui. Didžioji dalis Libijos vandens tiekimo būdavo gaunama iš pakrantėje esančių gėlinimo įrenginių, kurie buvo brangūs ir todėl naudojami tik buities reikmėms. Mažai kas liko žemei laistyti.

1953 m. ieškant naujų naftos telkinių pietų Libijoje, buvo aptikta daug senovinių vandens sluoksnių. Žvalgymo komanda atrado keturis didžiulius baseinus, kurių kiekvieno pajėgumas siekė nuo 4 800 iki 20 000 kubinių km.

Didžioji šio vandens dalis buvo surinkta prieš 14 000–38 000 metų, dar nesibaigus paskutiniam ledynmečiui, kai Sacharos regionas buvo vidutinio klimato. Vėlesnė analizė parodė, kad šis radinys buvo Nubijos smiltainio vandeningojo sluoksnio sistemos dalis, didžiulis „fosilinio vandens“ rezervuaras.


Po to, kai M. Gaddafi su bendrininkais 1969 m. įvykdė bekraujį perversmą (Libija iš monarchijos tapo Arabų respublika), valdžia nedelsdama nacionalizavo naftos kompanijas ir pradėjo naudoti pajamas iš naftos šimtams gręžinių įrengti, kad iš dykumos vandeningųjų sluoksnių atsigabentų gėlo vandens.

Iš pradžių M. Gaddafi planavo dykumoje, kur buvo rastas vanduo, įgyvendinti didelius žemės ūkio projektus, tačiau devintojo dešimtmečio pradžioje planai buvo pakeisti ir buvo parengti didžiulio vamzdynų tinklo į pakrantę projektai.


1983 m. vyriausybei įsteigė Didžiosios dirbtinės upės direkciją, kuri valdė projektą, ir sudarė pirmosios šakos, vadinamos GMR 1 arba I etapu, statybos sutartį.

1984 m. rugpjūtį Muammaras Gaddafi padėjo pamatinį akmenį vamzdžių gamyklai Bregoje, ir Didžiosios dirbtinės upės projektas oficialiai prasidėjo. Dykumos grunte buvo iškasta apie 1300 šulinių, kai kurie iki 500 metrų gylio, kad pumpuotų vandenį iš požeminio vandens rezervo.

Pirmasis vanduo buvo išgautas 1989 m. Iš ten vanduo buvo tiekiamas dviem kryptimis: į vakarus iki pakrantės miesto Surto ir į šiaurę iki Bengazio. I etapas oficialiai buvo pabaigtas Bengazyje 1991 m.

GMR 1 yra pajėgus per dieną perpumpuoti 2 milijonus kubinių metrų vandens per maždaug 1600 km dvigubą vamzdyną tarp gręžinio laukų pietuose ir paskirties miestus šiaurėje

Tuo metu buvo teigiama, kad I etape pakloti 250 000 vamzdžių segmentai yra didžiausi pasaulyje, kurių kiekvieno skersmuo yra 4 metrai ir 7 metrų ilgio.

Vamzdžiai, pagaminti dviejose didelėse Libijoje esančiose gamyklose, buvo pagaminti iš įtempto betono plieno armuoto sluoksnio.

Specialiai pastatytais kranais sekcijos buvo nutiestos 7 metrų gylio tranšėjose ir buldozeriais įstumtos į savo vietas, tada jungtys buvo užplombuotos milžiniškomis guminiais sandarinimo žiedais ir cemento glaistu, o tranšėjos sekcijos užpildytos.

Buvo įrengti ir atviri rezervuarai iškloti asfaltu. Didžiausiame rezervuare, kurio skersmuo yra daugiau nei 1 km telpa net 24 milijonai kubinių metrų vandens.

Antroji sistema, GMR 2 arba II fazė, esanti vakarinėje Libijoje, pradėjo tiekti geriamąjį vandenį Libijos sostinei Tripoliui 1996 m. GMR 2 sistemos projektinis pajėgumas yra 2,5 milijono kubinių metrų vandens per dieną.

GMR 3 arba III etapas buvo baigtas 2009 m. kurį sudaro dvi dalys. Pirmoji dalis buvo išplėsta GMR 1, siekiant padidinti bendrą esamos sistemos dienos tiekimo pajėgumą iki 3,68 milijono kubinių metrų. Antroji dalis suteikė dar 138 000 kubinių metrų per dieną Tobrukui, todėl reikėjo statyti rezervuarą į pietus nuo miesto.

Pastačius tris projekto etapus, siurbiamas vanduo po 2800 km ilgio požeminių vamzdžių tinklą paskirstomas 6,5 milijonui žmonių gyvenančių Tripolio, Bengazio, Sirto miestuose ir kitur, ir tiekia 70 proc. viso šalyje suvartojamo gėlo vandens.

Projekte taip pat buvo numatyti du papildomi etapai (GMR 4 ir 5), tačiau 2011 m. kilus pirmajam Libijos pilietiniam karui projektas sustojo. Pilnai užbaigus visas fazes, visą tinklą būtų sudarę apie 4 000 km vamzdynų.

2011 m. liepos mėn. NATO subombardavo DDP vandens tiekimo vamzdyną netoli Bregos, tarp jų gamyklą, gaminančią vamzdžius. NATO teigimu, gamykla buvo naudojama kaip „karinė saugykla“ ir kad „iš ten buvo paleistos raketos“. NATO ataka prieš dujotiekį sutrikdė vandens tiekimą 70% gyventojų, kurie priklausė nuo vamzdynų tiekimo asmeniniam naudojimui ir drėkinimui.

Per antrąjį Libijos pilietinį karą (2014-2020 m.) vandens infrastruktūra buvo neprižiūrima ir patyrė gedimus. Iki 2019 m. liepos mėn. buvo demontuota 101 iš 479 vakarinio vamzdyno sistemos šulinių.

Po dviejų pilietinių karų ir politinės suirutės, DDP projekto ateitis išlieka neaiški.

Daugiau projekto nuotraukų galite pamatyti čia.

www.technologijos.lt

 

Patiko? Pasidalinkit! Ačiū. 🙏
Laisvadienis
Reklama
error: Alert: Content is protected !!