Vyras mirė staiga. Jis buvo, o paskui jo nebeliko. Gyvendamas vyras savo verslą vykdė itin kruopščiai. Jis iš anksto sudarė testamentą. O palikimo jis turėjo palikti daug: keturis butus sostinės centre, namą užmiestyje, verslą, sąskaitas bankuose. O paveldėtojai, pagal įprastą išmintį, buvo jo jauna žmona ir du sūnūs… Paveldėtojai buvo pakviesti pas notarą paskelbti testamentą. Be minėtųjų, buvo dar viena moteris. Notaras paskelbė testamentą. Jo esmė buvo tokia: – palieku sūnums įmonę lygiomis dalimis; – palieku žmonai butą (buvo nurodytas turto adresas) ir automobilį (buvo įrašyti automobilio duomenys); – visa kita (tai sudaro apie šešiasdešimt penkis procentus viso turto) palieku tai nežinomai moteriai
– Mes kreipsimės į teismą, mes ginčysime testamentą! – piktinosi žmona ir sūnūs. – Pabandykite, – gūžtelėjo pečiais notaras, – bet užtikrinu, kad pralaimėsite, nes testamentas sudarytas pagal visas taisykles. Kol jie ginčijosi, moteris tyliai išėjo iš biuro, nuėjo į artimiausią kavinę ir užsisakė kavos. Jai sugrįžo praeitis… Tuomet jai buvo penkiolika metų, o jaunesniajam broliui – keturiolika. Atėjęs pailsėti vaikinas pasiūlė surengti varžybas, kuris iš vietinių berniukų greičiausiai perplauks upę. Kaip prizą jis pasiūlė savo dviejų kasečių magnetofoną. Moteris neprisimena, kas laimėjo. Bet tada jai tai nerūpėjo. Tose lenktynėse ji prarado brolį. Istorija nutilo, o vaikinas grįžo į sostinę… “Kam man tas paveldas? Jis nesugrąžins mano šeimos”, – pagalvojo ji.
– Žinau tavo istoriją, – pasakė notaras, žinau, kad jis kaltino save dėl šios tragedijos. Jūs, žinoma, galite atsisakyti palikimo. Arba galite išleisti šiuos pinigus geram tikslui. – Mūsų bažnyčia yra sena. Ar galime pastatyti naują? Ar turite pakankamai pinigų?” – paklausė moteris… Po trejų metų mažame miestelyje, ant upės kranto, kur kadaise vyko varžybos, buvo pastatyta nauja mūrinė bažnyčia.
