Stojus šaltoms, lietingoms ir niūrioms dienoms, ne vieną apima rudeninė depresija; na, o man šiais metais užslinko kažkokia rudeninė nostalgija.
Dažnai gaminu tai, ką gamindavo mama ar močiutė, klausinėju šeimos moterų visokių smulkmenų iš praeities ir vartau nuotraukų albumus. Šiandieninis įrašas irgi atsirado iš prisiminimų ir rudeninio ilgesio, bet galbūt tokia kartais ir turi būti dienoraščio (nesvarbu, popierinio ar internetinio) paskirtis – įveikti užmarštį ir užfiksuoti gražius dalykus.
Rašydama apie savo draugės Jurgitos močiutę bei jos konservuotus obuolius savo sultyse, prisiminiau skanumynus iš obuolių, kuriuos gamindavo mano močiutės. Kažkada jau esu rašiusi apie močiutės Ievos blynus su obuoliais – ne tik aš, bet ir mano broliai juos dažnai kepame savo namuose. O kodėl gi ne? Tai labai skanūs ir gražiai atrodantys blynai, ypač tinkami rudeniniam valgiaraščiui.
O šiandien papasakosiu apie močiutės Ievos obuolienę – niekur kitur tokios nesu valgiusi.
Močiutė Ieva namuose gamindavo retai, bet jeigu jau gamino, tai gardžiai – ne veltui ją kviesdavo kelių aplinkinių kaimų žmonės, kai prireikdavo šeimininkių pagalbos vestuvių, šermenų, jubiliejų ar kitokių didesnių susiėjimų metu. Bet rudenį ir žiemą obuolienę močiutė virdavo su ūpu – gal todėl, kad ir pati be galo ją mėgo. Aš iki šiol atsimenu ant pečiaus pastatytą didelį puodą kiek aprūkusiu dugnu, kurį atidengus pasklisdavo gardus obuolių kvapas; močiutė mediniu šaukštu obuolienę krėsdavo į metalinį emaliuotą bliūdelį, dėdavo jį ant stalo ir kviesdavo vaišintis.
Obuolienei močiutė paprastai naudojo antaninius ar kitokius rūgštesnius obuolius, bet jų veislių aš nežinau (pavyzdžiui, vienus rausvai gelsvus ji vadindavo tiesiog dryžiukais).
Tam buvo dvi priežastys:
-
Obuolienė išeidavo saldžiarūgštė.
-
Rūgštūs obuoliai suvirdavo ir sukrisdavo kur kas greičiau ir gražiau negu saldūs.
Tačiau svarbiausias močiutės Ievos obuolienės akcentas buvo… žiupsnelis kalendrų sėklų (beje, kalendras ji visuomet augindavo savo darže).
Žinau, ką galvojate 🙂
Aš su tokia obuoliene užaugau, ir šis derinys man atrodo visai natūralus, bet mama, kurios gimtojoje Aukštaitijoje obuolienė būdavo gardinama nebent cinamonu, pasakoja iš pradžių patyrusi šoką, kai obuolienėje išvydo kalendrų sėklas. Visgi paragavusi anytos vaišių net ji turėjo pripažinti – kalendros neįtikėtinai gerai dera su obuoliais.
Žinoma, tai labai specifinis prieskonis, todėl – jei esate kalendrų gerbėjai – išmėginkite šią senovišką obuolienę.
Galiausiai svarbus ir pats obuolienės valgymo ritualas.
Mes ją valgydavome su pyrago rieke arba (blogiausiu atveju) batonu, bet labiausia mėgdavome su pynute – pasirodo, dabar jos nusipirkti nebėra taip paprasta.
Su obuoliene skanu valgyti ir baltą lietuvišką sūrį, nors kukliai puotai jis nėra būtinas.
O štai be pieno – aš sunkiai įsivaizduoju obuolienės valgymą. Jokios arbatos ar kavos negali jo atstoti, ypač kaimiško, geriamo iš senoviško metalinio puodelio.
Obuolienė – tikras lietuviškas skanumynas, kurį vis dažniau išstumia macaroonsai, caneles ir madeleines.
Bet kartais, labai verta pasinerti į jaukius prisiminimus su obuoliene, pynutės rieke ir puodeliu pieno.
Jei nemėgstate kalendrų – naudokite cinamoną.
Jei nevalgote miltinių gaminių – rinkitės baltą sūrį.
Jei negeriate pieno – išsivirkite mėtų arbatos.
Svarbiausia, kad širdyje taptų šilta ir gera, o rudens nostalgija ištirptų akimirkos palaimoje.
Obuolienė su kalendrų sėklomis
Ingredientai:
-
Obuoliai (geriausia antaniniai arba kitokie rūgštesni)
-
Cukrus
-
Žiupsnelis kalendros sėklų
Paruošimas:
-
Obuolius nuplaukite, nulupkite, išimkite sėklalizdžius ir supjaustykite skiltelėmis.
-
Dėkite į puodą, įpilkite 2–3 v.š. vandens ir kaitinkite ant vidutinės ugnies, kol obuoliai visiškai sukris.
-
Pagal skonį pasaldinkite.
-
Bebaigiančią virti obuolienę pagardinkite žiupsneliu kalendrų.
-
Jei dėsite sveikas – skonis bus švelnus, bet sėklos – intensyvios.
-
Jei sutraiškysite – kvapas stipresnis, skonis švelnesnis, bet sunkiau išrinkti.
-
-
Uždenkite ir palikite atvėsti.
-
Patiekite su balta duona, sūriu, pienu ar žolelių arbata.
Recepto šaltinis: mano močiutė Ieva.