Naujas gyvenimas

Naujas gyvenimas Žmonės

Smūgis iš kojos. Daugybė jų. Kaskart vis stipriau ir stipriau. Auga kartu su vaikišku įsiūčiu. Ji bandė išsilaikyti. Nė cyptelėjimu neišsidavė, kaip jai skauda. Slėpė savyje ir fizinį, ir dvasinį skausmą. Ar yra šiam pasaulyje bent vienas, kuris mėgaujasi neapykanta? Tikrai nėra. Net jei tai tvora.

– Neišversim, per daug stiprūs tie geležiniai strypai, – nusivylė gaujos vadas.

– Perlipti irgi nepavyks. Nebent atsineštumėme dėžių… – pritariamai linktelėjo didžiagalvis garbanius.

Dar kartą žvilgtelėję į svajonių objektą – anapus tvoros stūksojo sodininko namelis – vaikiščiai pasuko šalin keikdamiesi ir spjaudydamiesi.

Tvora lengviau atsikvėpė – „atsilaikiau“. Susimąstė. Visai ne tokį gyvenimą sau piešė. Atėjo sunkūs laikai. Dabar ji visiems tik trukdė. Vaikigalių skaudūs spyriai buvo dar ne didžiausia bėda.

– Kaip nekenčiu aš tų balandžių, – prakošė tvora šalia stovinčiam suolui, kai ją eilinį kartą „pašventino“ viršuj praskridęs paukštis.

– Ar jūs baigsit čia šikti?! – užstaugė suolas ant balandžių.

– Tave juk žmonės nuvalys, – guodžiamai pasakė tvora, jausdama kartėlį, – o mane taip ir paliks apdergtą…

Pasigirdus balsams tvora pasižiūrėjo į šoną. Rinkosi žmonės. Laikydami plakatus rankose “Velniop tą tvorą!”, “Parkui tvoros nereikia!”. Plakatų ir žmonių darėsi vis daugiau, triukšmas didėjo, atsirado ir žurnalistų su filmavimo kameromis.

– Trukdau ir šitiems, – sušniurkščiojo tvora.

– Gal tikrai tavęs čia nereikia – suolas visai neužjautė kūkčiojančios tvoros.

– Kaip tu taip gali?! – supyko tvora. – Mano vieta yra būtent čia! Projektuotojai nusprendė, kad aš būsiu čia. Auksarankiai meistrai mane pagamino. Darbininkai kruopščiai įtvirtino.

– Ir kas iš to? Kam tu čia reikalinga? Pavyzdžiui, aš labai visiems reikalingas. Ant manęs pasėdi tiek jaunas, tiek senas. Kalbasi, juokauja, skaito ar grožisi vaizdu. O tu tik gadini tą vaizdą.

– Aš parką saugau, – išdidumo kupinu balsu atrėžė tvora.

– Įdomu, nuo ko tu jį taip saugai?

– Nuo žmonių!

– O tai kam tas parkas skirtas, jei ne žmonėms? – pasišaipė suolas.

– Parką įrengė geriems žmonėms. O aš saugau nuo blogų, – ne taip tvirtai atsišovė tvora.

– Žinai, kartais ant manęs sėdi tikrai protingi žmonės, kurie skaito protingas knygas ir dalijasi protingomis mintimis. Kartą girdėjau sakant, jog išties „nebūna blogų žmonių, būna tik blogas elgesys“.

Pritrūkusi argumentų tvora nutilo. Ji ir pati jau nebežinojo, kodėl ji čia stovi, ko ji nori. Nuolat besispardantys berniūkščiai, dergiantys paukščiai, šūkaujantys žmonės, dar tas aštrialiežuvis suolas… To jau per daug…

Priartėjo minia. Tvora pajuto daugybę rankų ir kojų. Laikėsi iš paskutinių. Noras gyventi ir keletas akmenų šalia padėjo tvorai išsilaikyti. Tvora buvo drėgna nuo pasruvusių ašarų. Žinoma, visi pagalvoja, kad ta drėgmė nuo jų prakaito…

Piketuotojai nuvargo ir pasitraukė. Akmenys dar bandė guosti, tačiau suolas rėžė nerinkdamas žodžių:

– Nuo šito žvėries tu tikrai neapsisaugosi.

Burgzdamas priartėjo kažkoks didelis daiktas, iškėlęs plieninį kumštį. „Pasiduodu… Noriu būti ten, kur kelsiu džiaugsmą…“ – po šios minties tvora prarado sąmonę.

Kai tvora atgavo sąmonę, apsidairiusi nustebo, kad atsirado kažkokiuose keistuose namuose. Aplink buvo gausybė įvairių daiktų. Tvora dar buvo nusilpusi, tad nekalbėjo, tik gulėjo ir klausėsi:

– O, staliuk, tik pažiūrėk į save! Tikras gražuolis! – daugybę metų pragyvenusiam raudonmedžio stalui meiliai čiulbėjo taburetė nulūžusia koja. – Tavęs šeimininkai net nepažins, tu visas net spindi!

Ačiū, ačiū, – stalo širdį glostė taburetės komplimentai. – O ar pameni, koks varganas buvau, kai čia pasirodžiau? Visai kaip ta tvora…

Tvorą užplūdo jausmas, kad dabar ji gerose rankose. Atsirado tikėjimas, kad pagaliau ir ji kažkada kažką pradžiugins.

Reklama