Skaudi nūdienos tema daugeliui. Jai įkvėpė pokalbis su sese, kuri nebuvo pas tėvus jau kelis mėnesius ir aš su ja pasidalijau mamos pergyvenimais šia tema.
Į ką ji atsakė: „Nerandu savyje jėgų matyti, kaip ji paseno…
Aš bijau atvažiuoti ir suprasti, kad ji dar liesesnė ir senesnė“.
Ar kada nors pagavote save galvojant panašiai?
Taip nutinka, kai negali kažko priimti arba su kažkuo susitaikyti. Mano sesuo negali pakelti fakto, kad tėvai sensta ir kada nors jų gali nebelikti. Tai jai taip skaudu, kad ji renkasi to nematyti.
Lyg jei ji to nemato – tai to nėra. Taip ginasi jos psichika, nors ji pati ilgisi tėvų ir liūdi, kad ilgai jų nemato. Be to, dar verčia pergyventi tėvus, kurie nesupranta, kodėl dukra neatvažiuoja jau ilgą laiką.
Nesuprantama, kas nuo ramesnis ir kas išlošia, juk faktiškai niekas. Tėvai nervinasi ir pergyvena, galvodami, kad kažkuo įskaudino dukrą, jei ji jų neaplanko.
Dukra savo ruožtu kankinasi nuo minties, kad labai nori pasimatyti, bet negali įveikti sau nesuprantamų jausmų. Abi pusės jaučia stresą ir nesupranta, kas vyksta. O stresas, kaip mes visi žinome, labai alina mūsų sveikatą.
Ką su tuo galima padaryti?
Išsiaiškinti. Suprasti, ko jūs taip bijote, kas labiausiai jus baugina? Mirtis ar pojūtis, kad nieko negalite pakeisti? Galbūt jūs turėjote trauminę patirtį, susijusią su pačiu laidotuvių procesu arba bijote vienatvės.
Niekas nesako, kad tėvai labai greitai paliks jus, net jei jiems dabar 65-70 – jie gali turėti dar dešimtmečius geriausiu atveju, deja, jie negali gyventi amžinai ir kada nors mes tikrai liksime vieni.
Galima kankintis ir gyventi prisiminimais, panirti į apatiją ir daugybę metų eiti iš proto dėl to, kaip smarkiai jūs to nenorėjote ir ilgitės.
O galima tinkamai priimti visą tėvų patirtį, tą nuostabų gyvenimą, kurį jie gyvena/ ar nugyveno, pripildyti jį rūpesčio ir naujų gerų prisiminimų, kad kai ateis laikas – prisiminti, kaip gera buvo kartu.
Jei jų jau nebėra šalia, jūs dvigubai turite gyventi pilnavertį gyvenimą, kad tęstumėte visa, kas svarbiausia, savo asmenyje, juk jūs – jų tąsa.
Prisiminti, oriai priimti visus jų sprendimus ir troškimus, išsakytus esant gyviems, tačiau negyventi praeitimi.
Jei jūs būtumėte vyresni, jūs norėtumėte, kad besiilgėdamas jūsų kitas žmogus negalėtų pilnavertiškai nugyventi savo gyvenimo?
Kad jis daug metų sielvartautų ir liūdėtų? Susimąstykite. Turbūt atsakymas akivaizdus.
Nepriėmimo atvejais žmogui būtina išsiaiškinti savyje gyvenimo ir mirties santykį, „juoda-balta“ dualumą. Galima bandyti padaryti tai savarankiškai, studijuoti informaciją, taikyti, jei tai jums padeda, kalbėtis su artimaisiais apie tai.
O galima kreiptis į psichologą ir jis tikrai padės išsiaiškinti šį klausimą.
Svarbiausia nepaleisti visko savieigai ir nelaukti, todėl kad laikas su artimaisiais ne amžinas, kaip mes išsiaiškinome, ir kuo greičiau pradėsime dažniau matytis su mylimaisiais, tuo daugiau gerų prisiminimų sudėsime į bendrą taupyklę.
