Optimizuotas tekstas: Šiaulietė, įsigijusi šimtametę sodybą, sukūrė tokį jaukumo rojų, kad net naujieji nenorėtų jos palikti.

Įdomybės

Kartais viskas, ko norisi, tai bent trumpam pabėgti nuo miesto šurmulio. Vilniuje gvvenančios šiaulietės Mildos Stasaitytės pabėgimo vieta tapo šimtametė sodyba, kurioje po dešimtmečio vėl pradėjo virti gyvenimas.

Tiesa, gyvenimas ten intensyviai vyksta tik savaitgaliais ir vasarą. Nors reikėjo nemažai paplušėti, Milda sako, kad geltona troba – vienas geriausių pirkinių jos gyvenime.

Sodyba anksčiau buvo veikiau svajonė nei aiškus planas – svajonėse ji buvo vienkiemyje, su visais patogumais, šalia ranka pasiekiamas ežeras. Vis dėlto, netikėtai, sužinojusi per socialinius tinklus, Milda apsilankė kaime, kuriame gyveno draugės mama.

Aplankiusi kelias apleistas sodybas, pabendravusi su vietiniais, kartu išgėrus arbatos ir pamačius, kokius nuostabius namus žmonės kuriasi, moteris viduje tarsi persimainė.

Sužavėjo iš pirmo žvilgsnio

Nors Milda neturi jokio ryšio su Švenčionimis ar tuo kraštu, tačiau šiandien žvelgdama atgal svarsto, kad priežasčių, kurios lėmė apsisprendimą, buvo ne viena.

„Daug faktorių buvo – gatvinio etnografinio kaimo ramybė, archajiškumas, bendruomenė, bendras jausmas. Susėdome į mašiną ir tą pačią dieną nusprendėme, kad mes sodybą perkam.

Kaina buvo labai nebloga, bumo dar nebuvo, racionalumas buvo, greičiausiai, tik tame, kad tai yra investicija, nuosavybės įsigijimas, kuris galbūt tuo metu neatrodo vertingas“, – svarsto ji.

Sodybą galima pavadinti pandeminiu pirkiniu, tik tada, kai priėmė sprendimą turėti kampelį, kur gali pabėgti, koronavirusas dar nebuvo taip stipriai įsisukęs ir tik įsibėgėjo.

M. Stasaitytė sako pati nerandanti aiškaus atsakymo, iš kur kilo toks neapsakomas noras paragauti gyvenimo kaime, nors ir tik savaitgaliais ar vasaromis, nes net močiutės, pas kurią būtų leidusi laiką kaime, neturėjo.

„Buvo keista, aš esu visiška miestietė, net pas močiutę neturėjau kur į kaimą nuvažiuoti, tik labai sporadiški apsilankymai pas draugus vaikystėje. Man atrodė, kad jokiame kaime savęs neįsivaizduoju. Bet, tikriausiai, kad ir kiek mes miestiečiai, per kultūrą, knygas, filmus, pokalbius nešiojamės savyje lietuviško kaimo kodą“, – šypsosi pašnekovė.

Tiesa, troba nebuvo tokia, kad galėjo ateiti, pasidėti šlepetes ir mėgautis. Milda pasakoja, kad ten nebuvo nieko – plikos, nutrupėjusios sienos, išbetonuotos grindys, nebuvo nei pečiaus, nei baldų, viską teko kurti nuo nulio.

Žavi net kreivos sienos

Taip patį pirmąjį kartą taip sužavėjusi ir kaip namuose privertusi jaustis kaimo bendruomenė tapo ne tik puikia kompanija, tačiau ir pagalba – kaime gyvena žmonės auksinėmis rankomis.

„Mums labai pasisekė, nes bendruomenės tarpe, su kuria glaudžiai bendraujame, labai nagingi ir aktyvūs žmonės, mums nereikėjo spręsti, ieškoti, galvoti apie samdymąsi brigados. Kiti žmonės, kas turi sodybas, patys krapštosi, ką mes taip pat darėme“, – pasakoja M. Stasaitytė.

Seną trobą Milda prikelia naujam gyvenimui (nuotr. asm. archyvo)

Pirmasis darbas, kurio ėmėsi įsigiję sodybą – kanalizacijos sutvarkymas ir krosnies statymas. Ir krosnis stovi ne bet kokia, o tradicinė, koklinė. Ir kiti darbai ėjo pagal svarbą ir natūralia eiga, apgalvojus, kas tuomet buvo svarbiausia:

„Mes renovuojame fragmentiškai, struktūruotai. Tai yra tradicinė dviejų galų troba, dabar renovavome vieną jos galą – vieną erdvę, kurioje yra virtuvė su, tarytum, svetaine priešais krosnį, su miegamuoju ir vonios kambariu.“

M. Stasaitytė sako, kad visas trobos žavesys jai ir yra jos autentiškume, kreivose ir nelygiose sienose ir net rudenį į trobą sulekiančios pelės negąsdina.

„Sudėtinga būtų labai pedantiškai žiūrėti į šimtametės trobos renovaciją gyvenimui. Jeigu norime iš rąstinės senos trobos pasidaryti sandarų, moderniam gyvenimui pritaikytą namą, čia būtų nerealu ir nežinau, ar tai įmanoma“, – įsitikinusi Milda.

Nuvykusi į kaimą pailsi

Paklausta, kokie didžiausi iššūkiai kyla renovuojant 1910 metais pastatytą sodybą, ji gūžteli pečiais – kol kas niekas neatrodė itin sunku ar neįveikiama, o netobulose detalėse ji mato grožį ir gyvenimo tikrumą:

„Didžiausi iššūkiai priklauso nuo požiūrio. Kažkam iššūkis bus tai, kad į medinį namą neišvengiamai rudenį bėgs pelės, kažkam bus didžiulis iššūkis, kad sienos niekada nebus lygios ir tiesios.

Aš sodybos jokiu būdu nenorėčiau statytis naujos, nes senas daiktas turi savo istoriją, dvasią, kontekstą už savęs, apie kurį gali tik galvoti.“

Nors visą gyvenimą praleido mieste, Milda nesusilaikė nuo noro sukišti rankas į žemę ir džiaugiasi, kad kaip mėgėjai ir praėjusią vasarą daržininkystę išbandžiusiai pirmąjį kartą, viskas puikiai pavyko. Dėkoja ji ir kaimynei, kuri geranoriškai padeda.

„Kol reikia labiau prižiūrėti, palaistyti, atidaryti šiltnamio duris kelias savaites iki vasaros, tol kliaunuosi kaimyne, o po to pati atvažiuoju. Bet priežiūros, tiesą pasakius, nėra taip baisiai daug“, – šypsosi pašnekovė.

Seną trobą Milda prikelia naujam gyvenimui (nuotr. asm. archyvo)

Kadangi pati M. Stasaitytė dirba mokytoja, tad didžiąją dalį vasaros turi atostogas, o šiandien sako labai laukianti, kol su savotišku nerūpestingumu dienas galės vėl leisti kaime, gamtos apsuptyje ir su kaimynais gerti arbatą ar basomis vaikščioti po rasotą žolę.

„Sau asmeniškai didžiausia vertybe laikau kontrasto išlaikymą, turėti kaimą, kurį mėgstu vadinti pabėgimo namais. Ten yra namai ir jausmas kaip namų, bet iš miesto pabėgi ten pailsėti nuo šurmulio, mašinų, skubėjimo, streso, amžinai kabančio rūpesčio. Pabuvus ten ir grįžus į miestą net statybų garsas pagražėja“, – juokiasi ji.

Paklausta, o kokie ateities planai, moteris sako, kad norėtųsi pratęsti namų renovaciją, toliau tvarkytis kiemą, tačiau aiškaus plano kol kas neturi:

„Kaip širdis pajaučia, taip ir darom. Čia ir yra grožis seno namo restauravimo, nes niekas nespaudžia, neveja ir negena, jeigu pačiam gerai, niekas nestums.“

Šaltinis: tv3.lt

Patiko? Pasidalinkit! Ačiū. 🙏
Laisvadienis.lt
error: Alert: Content is protected !!