Visą gyvenimą tempiau save pati. Anksti ištekėjau. Susilaukiau vaikų, vieno po kito. Kai supratau, kad vyras visiškai ne mano romano herojus, ant rankų jau buvo du sūnūs.
Vyrui vaikų nereikėjo. Jį domino tik draugai ir išgertuvės. Ilgai kentėti nesiruošiau, padaviau skyryboms. Jis ir nesipriešino. Po skyrybų vaikams nepadėjo nė grašiu ir jų auklėjime visiškai nedalyvavo. Alimentams padaviau, tik buvęs vyras nė viename darbe ilgai neužsilaikydavo.
Pavargau bėgioti po teismus ir spjoviau į šį reikalą. Dirbau kaip arklys. Sutikdavau bet kokiam papildomam uždarbiui. Kad tik daugiau uždirbčiau. Kad mano berniukai viską turėtų kaip ir kiti.
Na bent jau ne blogiau. Rengiau, maitinau, o už butą vien kiek reikia mokėti. Apmokėjau įvairiausius būrelius ir stovyklas, kad tik būtų užimti ir nebūtų laiko paauglių kvailystėms.
Užaugo normalūs vaikinai. Abu dabar studijuoja universitete. Vakarais uždarbiauja. Ne tinginiai, berods normalūs jaunuoliai išaugo.
Kol galvojau, kaip užsidirbti ir auginau savo berniukus, nė nesusimąsčiau apie asmeninį gyvenimą. O ir pretendentų nelabai buvo į moters su dviem vaikais ranką ir širdį.
Ir štai dabar, kai man jau virš 55, sutikau savo svajonių vyriškį. Kartą juoko dėlei su drauge užsiregistravome pažinčių tinklapyje ir man parašė Gediminas.
Bendrauti su juo buvo kažkaip lengva ir paprasta. Normalus vyriškis su humoro jausmu. Išsiskyręs. Vaikų neturi. Jie ir išsiskyrė, nes žmona nenorėjo gimdyti. Tausojo savo figūrą.
Mano berniukai jau gyvena atskirai, nuomojasi butą. Nebuvo prieš mūsų santykius su Gediminu. Gedas persikėlė pas mane. O jo butą išnuomojome, kad susitaupytume namukui už miesto.
Ir atrodė, ko daugiau norėti. Gyvenk ir džiaukis. Tačiau neseniai pasijutau blogai. Žinoma, nieko gero negalvojau, nuėjau pas gydytoją. Pasirodė, aš nėščia… Įsivaizduojate, mergaitės? Ir tai tada, kai 55 ne už kalnų. Ką dabar daryti, neįsivaizduoju. Aš juk nebesiruošiau gimdyti, bet taip išėjo.
Kai papasakojau Gedui, jis taip apsidžiaugė. Sakė, kad nešios mane ant rankų, jei prireiks, tik maldavo pasilikti vaiką.
O kai sužinojo sūnus, tik išjuokė mane. Pasakė, kad gimdyti tokiame amžiuje jau kvaila ir nejuokinga. Kad paskui, kai mes su Gedu būsime seni, jiems teks dar ir vaikui padėti.
Tai ir nežinau, ką dabar daryti. Lyg ir pati noriu gimdyti, ir Gedas taip džiaugiasi. O ir aš dar nesena, o atrodau taip, kad niekas ir 45 neduoda.
Nors ir apmaudu iš savo berniukų tai girdėti, bet vaikai savotiškai irgi teisūs. Gyvenime visko būna, o mes nejaunėjame. Ar spėsime pastatyti vaiką ant kojų, ar tikrai paskui teks ne tik save, bet ir vaiką sūnums užkrauti?
Draugės sako gimdyti. Kad gana apie sūnus galvoti. Sau dabar pagyvenk. O juk išties aš sau ir negyvenau. Vyrui manęs ir vaikų nereikėjo. Vis kažkur lėkiau, kad viską spėčiau. Pinigų uždirbčiau.
O dabar su Gediminu pagaliau galiu atsipalaiduoti ir paprasčiausiai pabūti laiminga moterimi. Net įsivaizduoju, kaip su Gedu stumdysime vežimėlį parke. O gal gims dukrelė? Visada taip svajojau apie dukrą…
Mergaitės, o ką jūs pasakysite? Ką man patarsite?
