Parvažiavau namo pailsėti ir pasigydyti, bet mano dukroms nepatiko, kad joms neparvežiau pinigų (1)

Žmonės

Kartais būna, santuokoje supranti, ką reiškia partneris materialistas. Kai jūsų santykiai mezgasi tik dėl finansinės naudos, o nuo įvairiausių „dovanų“ reikalavimo jau sukasi galva. Ir nesvarbu, apie ką kalbame. Ir vyrai, ir moterys būna savanaudžiai. Kitas reikalas, ką su tuo daryti ir kaip elgtis.

Blogiau, kai materialistais tampa vaikai. Su jais juk neišsiskirsi. Kai dirbi užsienyje, atrodo, kad tavo širdis ir protas tau nepriklauso. Aš rimtai, be kūrybiško hiperbolizavimo. Monotoniškas darbas, nieko artimo aplink, tik nepažįstamieji, kalbantys svetima kalba. Kartais tenka ištverti ilgus vidinius monologus, o kartais dialogus. Abstrahuotis ir galvoti apie kažką kitą. Lyg tu ne čia, o kokioje kitoje vietoje.

Dėl nugaros ir dantų problemų nusprendžiau ilgam važiuoti namo. Pasigydyti, o tuo pačiu ir pabūti su artimaisiais. Vyras, deja, mus paliko prieš kelis metus. Užtai liko 3 vaikai. Sūnus ir 2 dukros. Taip išėjo, kad dukroms jau daviau tai, ką norėjau: užauginau, išmokslinau ir kiekvienai nupirkau po butą vestuvėms. O štai sūnus Domas liko be „kraičio“.

Štai ir pagalvojau, kad reikia ir jam butą įgyti. Tačiau tam reikia laiko, nudirbti daug darbų. O ir jis jau vedęs, kur skubėti? Taigi, nedidelis poilsis man bus tik į naudą. Be to, mūsų ligoninės ir jų, žinoma, skiriasi kokybe, nesiginčysiu. Tačiau kainos ten irgi atitinkamos. O koks man skirtumas, kiek laiko gydyti dantis? Skirtumas daugiausia pora dienų. Bet štai ekonomija kolosali.

Parvažiavau, išdalinau lauktuves, porą dienų ilsėjausi, nesinorėjo net eiti pasivaikščioti. Laiko pilna, taigi, skubėti nėra kur. Sūnus mane pasitiko oro uoste, parvežė namo, pasidalijo naujienomis. Marti priruošė skanėstų. Tiesiog rojus. Štai aš niekur labai ir neskubėjau.

O mano dukrelės atvažiavo tik antrą dieną. Reikalai. Ir kai tik atvažiavo, iškart ėmė laidyti užuominas, kad lauktuvės – tai viena. Bet aš juk atvežiau joms dar kažką? Man nesinorėjo jų nuvilti, bet ne. Jokių telefonų ar kitos technikos. Man paprasčiausiai reikia poilsio ir gydymo. Ir persimainiusiuose jų veiduose buvo galima perskaityti pasipiktinimo ir nusivylimo natas.

Taigi, vakare, kai sūnus grįžo iš darbo, bendravau tik su juo. Na ir dar su marčia. Ir štai ką noriu pasakyti: pokalbį šiltu daro ne vieta, o pašnekovai. Sūnus ir marti man nieko neskolingi. Jie patys dirbo ir nežiūrėjo man į burną, kaip dukros. Taigi, pokalbis vystėsi gerai ir tolygiai.
Sužinojau, kur geriau pasigydyti, sūnus kelintą kartą prašė manęs nebevažiuoti dirbti.

Viskas buvo taip tikra, suprantate? Sekančias porą savaičių gydžiausi ir apgalvojau susiklosčiusią situaciją. Pas mane į ligoninę ateidavo tik marti ir atnešdavo naminio maisto. Dukros atsisakė, pasakiusios, kad pas jas daug reikalų namuose, o nusipirkti kažką gatavo aš ir pati galiu. Štai taip, nėra dovanų – nėra ir bendravimo.

Ir štai kokias aš padariau išvadas. Kol aš namie, ilsėsiuosi ir mėgausiuosi gamta. Kai tik baigsis gydymas, iškart grįšiu į darbą. Taigi, mano vaikai galės užsiimti savo reikalais, aš jiems netrukdysiu.

O dukroms aš tiesiai taip ir pasakiau, jei reikalaujate dovanų iš motinos tokiame amžiuje, pasistenkite nors aplankyti ją ligoninėje. Daugiau jokių dovanų ar brangių pirkinių. Tegu mokosi gyventi tik savo jėgomis.

Patiko? Pasidalinkit! Ačiū. 🙏
Laisvadienis.lt
error: Alert: Content is protected !!