Motina netikėtai nusprendė atvažiuoti iš kaimo ir aplankyti mylimą jaunesniąją dukrą.
Susiruošė, visko pripirko ir nuvažiavo. Tačiau ją pasitiko ne taip, kaip ji tikėjosi…
– Mama, na kodėl tu manęs neperspėjai, kad atvažiuosi, kam viską padarei slapta nuo manęs?
– Ir kam tu visko tiek pripirkai, ką mums su visu tuo daryti, mes juk viso to nesuvalgysime. Vietoje dėkingumo žodžių, motina išgirdo tai.
– Tai juk jums. Viskas sava, naminiai konservai, raugintos daržovės, viskas natūralu.
Nijolė atsiduso ir prisėdo virtuvėje. Kelionė darėsi vis sunkesnė, kasmet ji netampa jaunesnė. Trys vaikai jau visai suaugę, savarankiški, išskrido iš tėvų lizdo. Kiekvienas turi savo gyvenimą. Laiko nusenusiam tėvui ir motinai visai neranda.
Vyriausias sūnus pastaraisiais metais gyvena Britanijoje. Jis seniai šeimos žmogus, pats turi tris mažylius. Tiesa, anūkų tėvams niekada neatvežė, tik foto ir video. Laiko bendravimui net telefonu ar internetu neranda. Gali net pamiršti, kada tėvų gimtadieniai, nepasveikinti nė žodžiu.
Vidurinis sūnus seniai gyvena Tailande. Jis irgi vedęs, augina sūnų ir dukrą. Skambina labai retai, o paskutinį kartą buvo atvažiavęs su anūkais labai seniai.
Jauniausia dukra visada buvo numylėtinė šeimoje. Ji gyvena lyg ir visai netoli nuo tėvų. Ji irgi turi sūnų, o asmeninis gyvenimas vis nesiklosto. Tėvai stengėsi padėti su vaiko auginimu. Beveik iki pat mokyklos visas anūko auginimas buvo pilnai ant tėvų pečių. O paskui ji truputį apsiprato mieste, pasiėmė sūnų, o tėvai pasirodė beveik nereikalingi. Pati nustojo pas tėvus važinėti, anūko irgi nebeveža. Ištekėjusi ji išvis niekada nebuvo, mažylio tėvas dingo tik išgirdęs apie nėštumą.
Vienintelis anūkas šalia, ir su tuo nėra galimybės bendrauti. Žinoma, močiutė jo labai ilgisi. Telefonas gyvo bendravimo nepakeis.
Daug kartų prašėsi į svečius, bet dukra visada rasdavo dingstį atsakyti. Čia motinos širdis neišlaikė ir ji nusprendė paprasčiausiai susiruošti ir atvažiuoti neklaususi.
Argi ji galėjo tikėtis, kad ja taip neapsidžiaugs. Senelis irgi norėjo važiuoti, spaudimas aukštas, nusprendė likti namie.
– Mama, pasakei apie kelionę paskutiniu momentu. O jei būčiau išvažiavusi į komandiruotę? Pamačiau pranešimą vėlai, iš darbo neatsiprašysi. Namie tuščias šaldytuvas, nieko gatavo nėra.
– Odetėle, nesibark taip. Su tuo telefonu nemokam su tėvu mes. Į skambučius tu neatsakai. Labai su tėvu jūsų pasiilgome.
– Kodėl toks skubėjimas? Kas su tėvu?
– Viskas normaliai, smulkmenos. O jo spaudimas dabar beveik visada aukštas.
Pasigirdo durų garsas. Įėjo anūkas. Aiškiai ne nuotaikoje, motina žadėjo jį paimti, o čia teko autobusu važiuoti. Nepaisydama nuovargio, močiutė pašoko apkabinti anūko.
– Koks gi tu jau didelis. Dar truputis, ir būsi aukštesnis už mus.
– Močiute, tu mane uždusinsi iš džiaugsmo,- jis niurnėjo, bet aiškiai džiaugėsi matydamas ją.
– Na ką, ruošime vakarienę?
– Mama, spėjau paruošti, tuoj padengsiu.
Dukra padengė stalą. Aiškiai kažkas madingo, mažulytės porcijos. Tik berniukas auga, ar jis gali pavalgyti nuo tokios porcijos. Tačiau maisto visiems užteko, net liko. Nijolė pagalvojo sau, galbūt dukra paprasčiausiai nepakanka pinigų geram maistui, o čia dar ji su savo ilgesiu. Gal būtų teisinga pinigais padėti, sutaupė truputį su seneliu.
Po vakarienės moteris vaikštinėjo po namus. Baldai brangūs ir geri, technikos pilna. Aiškiai čia niekas nejuto nepritekliaus.
– O tu ilgam pas mus? – skubėjo pasidomėti dukra.
– Jau nusibodau? Neilgam, argi ūkį ir senį vienus paliksi.
Ką daryti, jei tau užsiminė, kad ilgam užsibūti neverta.
Keturias dienas močiutė stengėsi įsiteikti pietumis, vakarienėmis. Tik viskas ne taip. Per riebu, tai nemadinga. Pas anūką jau savo skonis ir jis nė neplanavo prisitaikyti. Tai pasivaikščioti su draugais, tai savo kambaryje užsirakins ir žaidžia kompiuteriu. Dukra grįždavo arba vėlai, arba vėl išeidavo vakare. Močiutės draugija aiškiai nieko nedomino, jai aiškiai davė suprasti, kokia ji čia nereikalinga.
Paskutinis taškas buvo atsitiktinai išgirstas pokalbis. Durys į dukters kambarį buvo nepilnai uždarytos ir anūkas domėjosi pas motiną, kada gi močiutė važiuos namo. Jam pabodo atsakinėti į begalinius močiutės klausimus, draugų nepasikviesi, nuobodu ir tiek.
Nuo šių žodžių širdis ėmė stuksenti kaip pasiutusi, o akyse kaupėsi ašaros. Moteris tuoj pat susirinko savo daiktus ir susiruošė eiti.
– Mama, o tu kur? Bilietai juk tik rytdienai?
– Bilietą galima ir pakeisti. Tik man čia nėra ką veikti, kad taip nesidžiaugiate. Mes tave ne taip auklėjome, visą širdį į tave sudėjome su tėvu.
Pakeisti bilieto taip ir nepavyko. Susisupusi į skarelę, pagyvenusi moteris mąstė. Kaip taip išeina, kad įdėjus visą širdį į vaikus, galima tapti visai jiems nereikalinga, erzinti ir trukdyti. Beveik visą gyvenimą sau nieko neleido,kad tik viską atiduotų vaikams.
Dabar tapo visai nereikalingi.
Namuose buvo pavakare. Sutuoktinis džiaugėsi kaip vaikas. Jis be pabaigos klausinėjo, domėjosi anūku ir dukra. Tik ką atsakyti.
– Viskas puiku. Taip šiltai priėmė, kad skirtis nenorėjo. Vos namo išleido.
Vyras jos tikrai laukė. Jis per kelias dienas net sulyso, liūdėjo ir nieko nevalgė. Va jie ir tereikalingi vienas kitam senatvėje.
Gal reikia mokėti paleisti vaikus ramia sąžine, tegu gyvena savaip, kaip jiems širdis liepia.
