Su vyru pragyvenome 7 metus. Yra bendras sūnus, jam 4 metai. Darbe vyras netikėtai įsimylėjo. Jis susiruošė skirtis ir gyventi su ja.
Pasakė, kad aš su vaikais turiu išsikraustyti (dar turiu vyresnę dukrą ne nuo jo) iš mūsų bendro buto, įgyto santuokoje, į mano mažą butą, kurį mes nuomojome, o jis „padės pagal galimybes“.
Aš atsakiau taip: „tu pamilai kitą, aš ne prieš, visko būna, bet vaikai yra ir lieka, mūsų šalyje tėvai turi lygias teises ir pareigas. Buto nedalinsiu, nors turiu teisę.
Mes su dukra išeisime, o štai sūnus liks su tavimi. Pats jį auginsi, o aš mokėsiu alimentus kaip turi būti, matysiuosi su juo ir pasiimsiu „pagal galimybes“.
Vyras šoke. Kaip gi taip! Aš neturiu laiko, dirbu, negaliu, nemoku, vaikai turi gyventi su motina. Meilužė irgi išsigando tokios perspektyvos. Visi aplinkiniai irgi šoke, net mano tėvai. Esą, tai žiauru ir neteisinga, smerkia mane.
Esmė ne kerštas ir nuoskauda. Paprasčiausiai aš irgi nenoriu viena tempti dviejų vaikų, gyvendama su jais 17-oje kvadratų.
Aš irgi dirbu, irgi neturiu laiko. Juolab aš manau, kad berniukui reikia vyriško auklėjimo. Jis prašė bendro vaiko, myli jį. Tai kame problema? Nusibodo dvigubi standartai!
