Praeities žmogaus diena dabartyje

Praeities žmogaus diena dabartyje Įdomybės

Žvakė sutirpsta labai greit, ramiai teka šiltas vaškas žvakės šonais. Spengianti tyla netikėtai suplyšta. Kalnas suvirpa, akinanti šviesa blyksteli. Kalno viršūnėje iškyla vaivorykštės spalvų vainikas. Žmogaus siluetas, neapčiuopiama praeities ir dabarties riba. Visagalė visatos energija ir tu, gyvenantis 1700-aisiais, nekeliamaisiais metais, kurie pagal Grigaliaus kalendorių prasidėjo penktadienį, staiga žengi iš galingos šviesos į dabartinio miesto akmenines gatves.

Dar nesuvoki, kad čia senamiestis, nežinai, kad buvęs tu esi atsiradęs dabartyje.

Tavęs nestebina troleibusas. Gal todėl, kad jis primena Šiaurės karo patobulintą pabūklą. Tavo vaizduotė prislopinta, pojūčiai sulėtėję. Tai sapnas ar realybė? Kur tavo tėvynainiai? Ar tau jų netrūksta? Nesistebi moterimis, dėvinčiomis paltukus, pirktus iš „Humanos“ ar kurtus iš Toskanos kilusio dizainerio Scervino? Ar tavęs neerzina gatvėje pakritęs klykiantis vaikas? Praeiviai, prie ausies laikantys dėžutes, į kurias kalba? Tavęs nesudomina oficiozas, paliktas ant suolo, bet pradžiugina mintis, jog nereikia kopti į kalną, kad parsineštum šaltinio vandens.

Kvepia maloniai. Supranti, kad tai maisto kvapas, bet nežinai, kas yra šokoladas ir kažin, ar tau tai rūpi. Išgirsti garsiai kviečiant:

– Visus kviečiame žaisti dažasvydį!

Sekundėlę susimąstai, ar visus tai reiškia ir tave? Bet ar tu esi visi? Šiuo metu turbūt ne, nes juk tu ir esi tu. Esi tas, kuris buvo ir yra tame pačiame laike. „Aš gyvenau ir gyvenu dviejuose amžiuose. Tie visi nesvarbu“. Supranti, kad dabartis tavęs nevargina. Tai tiesiog šansas pažinti praeitį dabartyje ir dabartį praeityje.

Praeini parką. Medis. Bet ne obelis. Obels lapai neįvairiaspalviai. Tave seka sulysęs valkataujantis šuo. Pašauki jį, bet jis išsigandęs bėga šalin, nors netrukus vėl prilimpa lyg vantos lapas prie užpakalio. Skamba varpai. Tau tai ženklas, kad reikia skubėti į miesto centrą, kuriame bus skelbiama kažkas svarbaus.

Tame „gyvenu“ tiek visko: nauji garsai, pastatai, vaizdai, namai, ant kurių užrašyta „Kavinė“, „Spaustuvė“, „Halė“, įvairūs judantys objektai. O „gyvenau“ kur viskas paprasta, suprantama. Kur viskas sava. Bet niekas neglumina, nesukelia noro bėgti ir nuo to visko pasislėpti.

Ten vaikams niekas neaiškino, kaip svarbu skaityti, kas ta meilė, kiek reikšmės turi fizika. Vaikai nesigyrė, kieno „šustresnė“ planšetė. Nieko nestebino jaunosios kartos noro mokytis stygius. Ten niekas nerėkė, kad diena per greit pasibaigė, koks nesveikas maistas ar kad kaimynė – barakuda.

Dabartis tau primena miražą dykumoje, kažkokią abstrakciją, kai nė pats nebežinai, kas esi, ką reikšmingo turėtum padaryti, kad realizuotum save, kad jaustumei meilę sau ir vidinį pasitenkinimą.

Dabartyje tu kaip Šrekas iš praeities. Suvoki, kad laikas užbaigti kliedesius. Juk nepamesi akinių, jei nuspręsi grįžti į tuos laikus, kai Kristijonas Donelaitis rašė savo „Metus“, kai pirmąkart buvo išleista Konstitucija ar kai Lietuvos ir Lenkijos valstybė buvo padalinta trečiąkart.

Kiekvienam visa duota yra sava ir pačiu geriausiu laiku. Bet gražu, kad dabar kaip ir kadaise vis pražįsta kvepiančios obelys, kurių žydėjimas taip primena sniegą…

Reklama