Mūsų santykiai su būsima anyta nuo pat pradžių nesiklostė sklandžiai. Susitikusi su mumis, ji visada pabrėždavo mūsų skirtumas, lyg užsimindama, kad aš neverta jos sūnaus.
Ji tai išreikšdavo per protingas replikas ir komentarus apie mano išsilavinimą arba net apie mados supratimą. Mes gyvenome Lietuvos viduryje, kasmet stengdavomės atostogauti prie jūros, pas mano tetą, kuri buvo man vienintelė artima giminaitė.
Pas ją visada būdavome šiltai priimti ir gaudavome patarimų, kurių negalėdavau gauti iš mamos. Teta gyveno labai arti jūros, jos balkone net girdėjosi bangų ošimas.
Prieš kelis metus ji pranešė svarbią žinią: ji parašė testamentą, kuriuo palieka man savo butą po mirties. Po metų kelionė pas tetą buvo paskutinė ir netrukus teko važiuoti į jos laidotuves.
Dabar reikėjo rūpintis persikraustymu į jos butą, ką mes buvome aptarę dar iki testamento. Tik persikraustymas įvyko daug greičiau, nei mes tikėjomės.
Anyta nuožmiai protestavo prieš mūsų persikraustymą, tačiau šįkart vyras stojo mano pusėn.
Persikėlėme prie jūros pavasarį, tačiau greitai jaukus mūsų butas tapo begalinės kritikos objektu. Viskas buvo ne taip: langai, balkonas, vonia. Jūra jos visiškai nedomino ir vienintelis jos rūpestis buvo vakare uždaryti langą, nes „nuo jūros pučia“.
Ji bandė auklėti mūsų sūnų, dėl ko jis ėmė jos vengti ir anyta dėl to apkaltino mane.
Kai po 2 savaičių ji išvažiavo, tai buvo mums tikra šventė. Buvau pasiruošusi išbučiuoti autobusą, išvežantį anytą.
Ir štai vėl atėjo pavasaris, ir vėl siurprizas iš anytos. Ji surinko krūvą pažymų apie siaubingą savo sveikatos būklę ir gydytojų rekomendacijas apie jūros klimatą.
Tvirtino, kad jai būtina praleisti visą vasarą prie jūros. Tai sužinojusi apstulbau.
Vyras vėl atsidūrė sunkioje padėtyje: „Ji mano mama, ir gydytojai pataria“. Tačiau šį kartą laikiausi savo. Pareiškiau vyrui, kad džiaugsiuosi matydama jo mamą ne ilgiau savaitės ir jei ji nori praleisti daugiau laiko prie jūros, ji gali nusipirkti kelialapį į pensioną, kadangi turi tam lėšų.
Nenoriu, kad anyta būtų čia visą vasarą ir mus erzintų. Suprantu, kad mano ultimatumas neatneš jai džiaugsmo, bet ką man daryti? Man taipogi atrodo, kad pažymos apie jos sveikatos būklę kelia abejonių.
