Domas skubėjo link mašinos. Reikėjo pasiekti kitą miesto galą. Pilkas sausio dangus, rodėsi, tuoj nuguls ant žemės lyg apklotas ir apgaubs ją.
Jis greitu žingsniu skubėjo link mašinos, tikėdamasis, kad neprasidės pūga. Tokiu atveju jis vėluotų kelias valandas, o turi vos pusvalandį.
Iki mašinos liko pora žingsnių, kai jis pajuto, kad kažkas prie jo priėjo.
– Jūs man nepasakysite, kaip aš galiu pasiekti…
– Nežinau aš,- Domas pabandė kuo greičiau atsikratyti nepažįstamo vyriškio, bet šis atsistojo priešais.
– Jūs manęs net neišklausėte. Galbūt ir jums kada nors reikės pagalbos…
Domas jau norėjo nusisukti:
– Na, kas gi?
– Aš turiu kuo greičiau būti N… gatvėje, tačiau jūsų miesto aš visiškai nepažįstu.
Domui kaip tik reikėjo kaimynystėje. Galvoje šmėstelėjo mintis, kad nepažįstamąjį galima pavėžėti. Be to, tėvas visada mokė jį daryti gerus darbus.
– Man irgi ten, važiuokime kartu.
– Dėkoju, o jums pasisekė, tiksliau,man pasisekė.
Vyras vyras vilkėjo senu nušiurusiu paltu, jo akys buvo labai geros ir gailestingos. Visą kelią abu tylėjo.
Domas galvojo apie susitikimą, į kurį skubėjo.
– Štai jūsų gatvė. Aš skubu, sėkmės.
– Ačiū, Dominykai.
Domas iš pradžių nesuprato, iš kur vyras sužinojo jo vardą, paskui pažiūrėjo į vizitinių kortelių krūvelę mašinoje ir nusišypsojo.
– Na, viso, man į susitikimą!
– Svarbiausias susitikimas tavo gyvenime jau įvyko,- pasakė vyras ir išlipo.
Domas nespėjo apsisukti, kai pamatė, kad mašina beprotišku greičiu įsirėžė į tą, kuri važiavo prieš ją.
Visur išsilakstė nuolaužos ir gelžgaliai.
Vos atsikvėpęs jis apsidairė, tačiau vyriškis lyg išgaravo, lyg jo visai ir nebuvo. Jei ne jis, Domas būtų tapęs tuo, į kurį įsirėžė ta mašina.
Ir tikrai, tai buvo svarbiausias susitikimas jo gyvenime…
O jūs tikite angelais sargais?
