Pas mus dažnai prie poliklinikos galima pamatyti močiutes, kurios prekiauja savo lysvių gėrybėmis arba pačių rinktais grybais ir uogomis, kad užsidirbtų nors truputį pinigų.
Žinoma, jos pensininkės, o iš pensijos nelabai pragyvensi. Man visada labai gaila tokių močiučių.
Mes su žmona visada stengiamės joms padėti pagal galimybes. Ir dažnai perkame pas jas, daugiau ne maistui, o kad truputį padėtume, kad senutė greičiau viską parduotų ir grįžtų namo.
Tiesą sakant, aš ne kartą įsitikinau, kad nieko neperkant tokios močiutės šiaip sau neima pinigų. Joms gėda dėl to.
O štai visai neseniai nutiko tokia istorija, nuo kurios man iki šiol šilta širdyje. Kartą dukra paprašė manęs nuvežti ją į paštą pasiimti siuntinio.
Laukiau dukters mašinoje. Lauke buvo labai šalta. Staiga pastebėjau močiutę, susipusią į skarą, kuri trynė rankas viena į kitą, kad truputį sušiltų.
Prieš ją ant dėžės gulėjo gražūs česnakai ryšeliuose ir rauginti kopūstai dideliame baltame kibire.
– Po kiek česnakai? – paklausiau priėjęs prie jos, juk vis tiek nupirksiu.
– 2 eurai, kiek įdėti?
– Duokite tris,- atsakiau nusišypsojęs.
– Kiek kainuoja kopūstai? – išgirdau iš už nugaros grėsmingą vyrišką balsą.
Atsigręžęs pamačiau didelį vyriškį. Jis iš močiutės nupirko viską ir nuėjo link mašinos nesumokėjęs.
– Ak, jis viską pasiėmė,- liūdnai pasakė močiutė, pamaniusi, kad vyriškis negrįš, tačiau šis viską sukrovė į mašiną ir grįžo pas mus su pinigais.
Nepažįstamasis ištiesė močiutei 40 eurų. Toji susigūžė ir pasakė, kad neturės grąžos iš tokios sumos.
– Ne, tai ir nereikia,- nusišypsojo vyriškis,- likite sveika,- tarė jis ir patraukė link mašinos.
Šis nepažįstamasis man nepaliko nė vieno česnako, tačiau širdyje labai džiaugiausi, kad mes su juo taip šauniai padėjome močiutei.