Saulenė pastojo 12-oje klasėje nuo savo klasioko – tuo metu ji buvo įsitikinusi, kad tai jos viso gyvenimo meilė.
Tačiau Viktoras, sužinojęs apie nėštumą, atsisakė vaiko, dar ir gandus apie merginą paskleidė. Merginos tėvai buvo puikūs ir palaikė ją, padėdami ir jai, ir vaikui.
Praėjo keli metai ir ji nusprendė stoti į universitetą – tėvai padėjo su dukrele. Įstojo į ekonomikos fakultetą. Mokėsi ir tuo pačiu dirbo padavėja restorane, kad padėtų tėvams pinigais.
Ten ji ir sutiko Orestą – jauną, gražų vaikiną. Jis iškart įsimylėjo merginą ir buvo pasiruošęs dėl jos viskam. Romantiški susitikimai bei pasimatymai ir pagaliau piršlybos. Jie apsigyveno kartu.
Nuo to momento pradėjo planuoti vestuves. Mergina, žinoma, papasakojo jam apie dukterį iškart – Orestas pasakė, kad tai visiškai ne problema. Netgi duodavo pinigų, pirkdavo vaikui drabužėlių, žaislų. Bėgant laikui Saulenė ėmė kelti dukters persikėlimo pas juos klausimą. Koks buvo jos nustebimas, kad tai nepatiko jos sužadėtiniui.
Jis tvirtai pasakė suprantantis, kad ji myli dukrą, bet tegu ji gyvena su jos tėvais. Kam jiems dabar vaikai? Ir išvis – vaikas priprato prie močiutės su seneliu ir čia jam ne vieta. Tuomet Saulenė buvo šokiruota ir nežinojo, ką atsakyti – ji labai mylėjo Orestą.
Tačiau paskutinė vyriškio frazė padėjo jai žengti teisingą žingsnį:
– Tu turi suprasti, kad aš nepasiruošęs auginti svetimo vaiko. Todėl rinkis – aš ar tavo dukra. Manau, tu viską padarysi teisingai ir mes gyvensime kaip anksčiau, – ryžtingai pasakė jis.
Mergina nieko neatsakė. Tačiau kitą dieną, kai Orestas grįžo namo, nei Saulenės, nei jos daiktų nebebuvo, o ant stalo gulėjo raštelis: „Aš visada pasirinksiu savo vaiką“.
