Priešingybės traukia?

Priešingybės traukia? Įdomybės

Sakoma, kad priešingybės traukia. Tarsi magnetai, kurių vienodi poliai vienas kitą stumia, o skirtingi traukia. Taip būna ir žmonėms. Kai iš dviejų pasidaro vienas ir sulimpa kartu lyg du magnetai.

Likimas lėmė, kad Rūta ir Viktorija tapo draugėmis. Rūtos charakteris buvo pasiutęs. Taip apie ją sakydavo ne tik jos šeima, bet ir mokykloje, kieme, rankinio treniruotėse ar net viešajame transporte. Jos buvo visur pilna. Visur ją matei ir jautei, ypač, jei pasakodamasi savo nuotykius trinkteldavo į pašonę ar į paširdžius. Rūtos plaukai irgi nieko neklausė. Kiek mama ją bešukuodavo, tiek jie vis tiek styrodavo į šalis, nesiduodavo dailiai sušukuojami į tvarkingą uodegą ar kasą.

Viktorija buvo visiška Rūtos priešingybė. Rami, miela mergaitė. Ji nuolat apie save išgirsdavo tokią nuomonę, lyg prie kūno jai būtų prilipdyta etiketė. Jos plaukai atrodė dailiai net nesurišti. Atrodė, kad jie niekad nesusivelia. Ji nemėgo didelio dėmesio, bet pernelyg daug ir negaudavo. Jos niekas nepastebėdavo, mokytoja nepakviesdavo prie lentos. Atrodė, kad ji būtų nematoma.

Tokie nesuderinami charakteriai, bet kai Rūta susitikdavo su Viktorija, jos tarsi sukibdavo. Viena kitą papildydavo savo savybėmis, tai jas džiugino ir leisdavo kartu atsidėti kūrybai.

Nežinia, ar šių mergaičių draugystei darė įtaką skirtingi charakteriai (buvo taip manančių), bet prasidėjus paauglystei mergaitės pradėjo keistis. Lyg viena kitai atiduodamos savo savybes, kurios atsidūrusios svetimame kūne ypač išryškėjo.

Pirmiausia dukters pasikeitimą pastebėjo Viktorijos mama. Kartą vakare grįžusi iš parduotuvės rado į skutus suplėšytą naują Viktorijos piešinį, skirtą dailės pamokai. Viktorija susierzinusi sėdėjo ant lovos. Tokios savo dukters Dalia dar nebuvo mačiusi. Vieną sekundę tai jai priminė kažką skausmingo, tačiau tai greit pasimiršo. Neklaususi Viktorijos, kas nutiko, surinko išmėtytas skiauteles ir pabėrė jas ant stalo.

Pyktis ir susierzinimas Viktorijos namuose pasidarė dažni svečiai. Ir mokykloje Viktorija ėmė reikštis vis labiau. Galiausiai ji atstūmė Rūtą ir ėmė liežuvauti su kitomis klasės mergaitėmis.

Bręstančią Rūtą vis labiau užvaldydavo rimtis. Atrodė, kad jos nutrūktgalviškos šėlionės po truputį susitvarkė, jos nuotykiai ir savęs nevaržymas leido jai susipažinti su išoriniu pasauliu, tad dabar tai užpildė jos vidų. Rūta tapo mokytojų numylėtinė. Dažnai vesdavo mokyklos renginius. Daug veiklos turėjo ir už mokyklos sienų.

Mergaičių vaikystėje darniai sutardavę charakteriai dabar ėmė konfliktuoti. Priešingybės traukė jau visai kitokiam bendravimui. Rodos, abi ilgėjosi ankstesnės draugystės ir jos kokybės, tačiau nebemokėjo to susigrąžinti.

Viktorija pasidarė pavydi. Ėmė kabinėtis prie Rūtos, nes visur jautė jos pranašumą – ramų charakterį, drąsą, sumanumą, gebėjimą viešai kalbėti. Viktorijos pavydą skatino ir kitos klasės draugės, kurios taip pat neturėjo šių Rūtos savybių. Joms buvo neįdomu mokytis. Namų darbus stengdavosi nusirašyti. Ir atrodė didžiuojasi, jei kas jas laiko „neprotingomis“, kadangi tai joms reiškė ypatingą išskirtinumą.

Reklama