Nuo pirmadienio (vasario 1 d.) pradedami naudoti taromataitik Lietuvoje yra naujiena. Vokietijoje jie jau seniai tapo neatskiriama bent didesnių parduotuvių dalimi ir niekada nestovi be darbo. Žmonės butelius į juos tempia ir po vieną, ir maišais ar dėžėmis – juk smagu gauti eurą kitą, atrodytų, už nieką. Kas pamena, kad anksčiau patys tuos eurus buvo sumokėję kaip užstatą už tarą…
Rikiuojasi eilės
Pirmas dalykas, kurį išmokau persikėlusi į Vokietiją, – rūšiuoti atliekas. Šiukšlės namie užima kone pusę virtuvės. Į didžiulius geltonus maišus, kuriais nemokamai ir neribotai aprūpina savivaldybė, metame plastiką ir metalą, į drabužių parduotuvėje gautą popierinį maišą ar kokią dėžę – popierių. Vienas kibiras po kriaukle – organinėms atliekoms, kurias išnešame bent porą kartų per savaitę, kitas – perdirbti netinkančiam šlamštui, kurio maišas prisipildo tik per mėnesį.
Lyg to negana, koridoriuje dažnai išsirikiuoja keletas stiklainių ir butelių. Vieni keliauja į konteinerius, skirtus žaliam, baltam ar rudam stiklui, kiti grįžta į parduotuvę. Tokia sistema nuo šio vasario pradeda veikti ir Lietuvoje. Nors kol kas ir mašinų tarai surinkti (taromatų) pavadinimas, ir visas procesas lietuviams turbūt skamba neįprastai bei gremėzdiškai, viskas vyksta kur kas paprasčiau nei grąžinant butelius pagal ligšiolinę tvarką.
Parduotuvėje tereikia susirasti taromatą (vienur jie įrengti vos įėjus, prieš kasas, ar atskiroje patalpoje, kitur – jau greta prekių) ir sukišti į jį atsineštus butelius. Čia rūšiuoti nebereikia – į specialią skylę plastikiniai ir stikliniai buteliai gali keliauti bet kokia tvarka, tik vienas po kito.
Ko negalima dėti į taromatą, Eglės Digrytės nuotr.
Pasukiojusi butelį, mašina susiranda brūkšninį kodą, nuskaičiusi patikrina, ar gėrimas buvo pirktas Vokietijoje, o už butelį buvo sumokėtas užstatas, ir išspjauna čekį. Jį pateikus kasoje, galima arba atgauti užstatą, arba atitinkama suma mažiau sumokėti už pirkinius.
Vienintelė bėda – kartais reikia palūkėti eilėje. Nes vokiečiai mėgsta vienu ypu atitempti vieną, du, tris… ir daugiau maišų plastikinių ar keletą dėžių stiklinių butelių. Taip, jie išgeria daug alaus, bet ir mineralinį vandenį plempia litrais – dažnas perka pakuotėmis. Kadangi buteliai į taromatą keliauja po vieną, procesas yra lėtas ir nuobodus.
Užtat finansiškai atsiperkantis. Dėl vieno alaus butelio gal ir nesivargintum (kas tie 8 euro ct…), bet jei turi gerą maišą kolos butelių (už kiekvieną sumokėta po 25 ct), palūkėti verta. Lietuvoje alaus ar giros butelius, net jei būdavau sumokėjusi užstatą, dažnai palikdavau prie konteinerio benamiams, užtat Vokietijoje stropiai renku ir juos, ir stiklainius nuo, pavyzdžiui, jogurto ar raugintų agurkėlių.
Vokietija – turtinga šalis, bet čia irgi esama benamių ar šiaip bėdžių, kurie patikrina šiukšliadėžių turinį ar pereina parkelius ir surenka paliktus butelius. Tačiau tiek, kiek Lietuvoje, gatvėse paliktų butelių nematau. Akivaizdu, kad taromatai prie to prisideda. Švara, ekologija, efektyvesnis energijos panaudojimas ir resursų taupymas, jų nešvaistant buteliams rinkti bei rūšiuoti yra bene svarbiausios priežastys, kodėl ši sistema buvo sugalvota.
