Mes su vyru susituokėme, kai mums buvo vos virš 20. Mus, žinoma, įkalbinėjo palaukti. Negalėjome. Teodoras, sūnus, gimė po pusantrų metų. Mes labai norėjome susilaukti ir antro, tačiau kažkodėl nepavyko.
Metai pralėkė greitai. Tedukas baigė mokyklą, paskui universitetą, pradėjo dirbti. Supažindino mus su savo mergina Gabriele, su kuria susitikinėjo pusantrų metų ir planavo susirašyti.
Kartą pastebėjau, kad tėvas su sūnumi apie kažką slapukauja. Po kelių dienų sūnus mums pasakė:
– Aš turiu dukrą. Lauritą. Jai sukako 15 dienų. Mama, aš myliu Gabrielę ir tik ją. O su Lauros mama gavosi atsitiktinai. Vakarėlyje. Aš jau pamiršau ją, tačiau ji man pasakė apie nėštumą. Gimdymas buvo sunkus ir ji mirė.
Aš buvau šoke. Nesitikėjau to išgirsti. Iškart paklausiau, kur vaikas? Sūnus mane nuramino:
– Mergaitė gimdymo namuose, jai viskas gerai. Reikia ją pasiimti ir susitvarkyti dokumentus. Nusprendžiau pasitarti su Nerijumi, juk Gabrielė, sužinojusi apie vaiką, gali atsisakyti Teodoro.
Nerius, truputį pagalvojęs, pasiūlė:
– O mes imkime ir įsivaikinkime mažylę. Juk visada norėjome antro. O Tedukas, manau, irgi
neprieštaraus.
Jau atsigulus miegoti nusprendžiau pasitarti dar ir su Alina, pussesere, su kuria mes draugavome. Ryte
paskambinau Alinai ir sutariau vidurdienį susitikti kavinėje.
Susitikome. Kai tik papasakojau Alinai apie problemą, prie mūsų prišoko Gabrielė ir pasakė:
– Atsisakau tekėti už Teodoro, taip ir pasakykite savo sūnui. Paaiškėjo, kad ji sėdėjo už kaimyninio staliuko ir viską išgirdo. O namie pati atsitiktinai sužinojau tai, ko žinoti man nereikėjo.
– Gabrielė nieko nė girdėti nenori. Pasakė, kad bobišius jai nereikalingas! O kaltas tik tu! Reikia pasakyti mamai tiesą. Tavo dukra – tavo ir atsakomybė,- šaukė Teodoras ant tėvo.
Kai supratau, apie ką kalba sūnus, man apsvaigo galva. Teodoras susitaikė su Gabriele. Aš atleidau Neriui. Laurutę mes įsivaikinome. Ir mes visi ją labai mylime.
