Aną paguldė į ligoninę dar ilgai iki gimdymo: paskutinis nėštumo trimestras buvo sunkus ir gydytojai nenorėjo rizikuoti, be to, į pasaulį ruošėsi ateiti ne vienas mažylis, o du. Būsimai mamytei siūlė planinį cezario pjūvį, tačiau ji labai norėjo gimdyti pati, todėl gydytojai nusprendė suteikti mamai šansą pagimdyti pačiai, o į operacinę nuvežti visada spės.
Be to, Ana su vyru buvo sutarusi, kad jis dalyvaus gimdyme, o chirurgai labai nemėgsta pašalinių operacinėje.
Anos gimdymas prasidėjo vėlai vakare; vyras iškart buvo informuotas ir atvyko į ligoninę vos
per 20 minučių; juos perkėlė į gimdymo palatą.
Kadangi Ana gimdė jau ne pirmą kartą, ji žinojo, ko iš jos reikalaujama, elgėsi santūriai ir protingai, ir 4
ryto į pasaulį atėjo pirmasis vaikas.
Mažylė suriko iškart, akušerė pasveikino su pirmosios dukters gimimu. Tačiau vietoj įprastinio džiaugsmo tėtis išspaudė šypseną ir iškart nukreipė dėmesį į žmoną. Dar po 10 minučių gimė antroji mergaitė.
Mama laiminga šypsojosi, o štai naujai iškeptas tėvas ėmė balsu raudoti ir nepanašu, kad iš džiaugsmo.
Mes, žinoma, apstulbome, tačiau mama tik numojo ranka ir pasakė:
„Nekreipkite dėmesio, po valandos atsigaus. Tai treti mūsų dvyniai ir vėl mergaitės. Jis labai norėjo nors vieno berniuko, tačiau nelemta, štai ir susikrimto. Tačiau jis dievina dukras, taigi, viskas bus gerai“.
Ir išties: sekančią dieną pro gimdymo namų langus stebėdami krūvą žavių mergaičių, apsupusių tėtį, nešančių balionus ir meiliai čiauškančių, mes supratome, kad šioje šeimoje tikrai viskas gerai. Tačiau tėčio gaila.
