Eidamas 80-uosius metus pirmadienį mirė visuomenininkas, buvęs ilgametis Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ pirmininkas Jonas Markauskas. Skaudžia žinia pasidalijo Seimo narė konservatorė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Socialiniame tinkle ji neslėpė, kad ši žinia – labai liūdna.
Netektis
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė socialiniame tinkle pasidalijo jautriu įrašu apie velionį.
„Labai liūdna žinia. Tokią gražią, saulėtą žiemą Amžinybėn iškeliavo Jonas Markauskas. Diena it jo patyrimai – ir šaltis, bet ir saulė bei šviesa, kuri duoda gyvent ir kurt.
Nuostabus žmogus, „vilties kūdikis“, mokytojų sūnus, gimęs tremtyje prie ledinės, mirtimi alsuojančios Laptevų jūros.
Jonai, šviesios Jums kelionės žiemišku Dangaus skliautu.
Jūs savo gimimu tapote viltimi šimtams.
Jūsų gerumas ir padorumas – pavyzdys kiekvienam.
Jūsų darbai – stiprios protėvių dvasios tąsa ir subrandintas supratimas, ką turime padaryti dėl ateities.
Jono biografija plati – inžinierius, visuomenės veikėjas.
Labiausiai jį pažinau kaip išmintingą, padorų, romų, Lietuvą begaliniai mylintį žmogų.
Jonas suprato, kad svarbu ne tik mūsų pačių atmintis ar pagarba protėviams, bendražygiams, bet ir žinia pasauliui – kad sužinotų apie Lietuvą.
Jis buvo istorinės atminties įamžinimo variklis – nuo paminklų prie Laptevų jūros (tiesa, vieno, 2006m, rusija nebeleido pastatyti, tad jis iškilo Vilniuje Aukų g.), palaikų sugrąžinimo, iki darbų Tėvynėje.
Bene labiausiai visiems liks žinoma jurta-tremties ekspozicija muziejuje Rumšiškėse. Kur daugybė žmonių gali išgirsti Jono likimo sesės Irenos Saulutės Špakauskienės pasakojimus.
Dalios Grinkevičiūtės, taip pat „laptevietės“, atminimo ir darbų populiarintojas bei įamžintojas. Pavyzdžiui, jos atsiminimai ir knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“ pasauliui papasakojo apie stalinizmo žiaurius nusikaltimus. Jono iniciatyva – du leidimai anglų kalba.
Jo, ir jo likimo brolių bei sesių gyvenimas – Rūtos Šepetys knygoje ir filme „Tarp pilkų debesų“.
Pats Jonas – 20ies knygų sudarytojas. O savo prisiminimais dalinasi dokumentiniame filme „Ledo vaikai“, daugybėje interviu.
Daug metų, kiekvienais metais muziejuje Rumšiškėse vyksta Birželio 14-osios minėjimai, šiais metais jis neabejotinai bus kitoks. Kur kas tuštesnis.
Jonas Markauskas – Tėvynės sąjungos vienas steigėjų, nuo pirmų dienų šioje politinėje bendruomenėje. Ačiū Jam už aktyvią veiklą.
Man ypatingai brangus Jonas ne tik todėl, kad galėjau bendrauti ir prisidėti prie kai kurių jo iniciatyvų, bet todėl, kad buvo artimi bičiuliai ir bendražygiai su mano tėčiu.
Iki paskutinių tėčio dienų susiskambindavo aptart politines, Lietuvos ir pasaulio aktualijas. Pasitikėjo vienas kitu. Bus ką aptarti ten susitikus.
Užuojauta žmonai Gražinai, vaikams, anūkams ir bendražygiams.
Jonas gyvens per savo darbus. Bet Jo labai trūks – ramaus patarimo, veiklumo ir draugystės.
O sau, lyg įsipareigojimą, priimu jo idėją, kuriai kol kas neužteko palaikymo Kauno savivaldybėje – įamžinti mokytojus tremtinius, kurių, kaip ir jo tėvai, pirmuose sovietų vykdytuoae masiniuose trėmimuose, buvo šimtai. Jono mintis – atminimo lenta ant sporto halės kaune, kur vyko ikikarinis mokytojų suvažiavimas. Gal tai, o gal kažkas kito galėtų atsirasti kaip pagarbos ženklas.
Iš interviu Bernardinuose:
JONAS MARKAUSKAS pirmą kartą obuolio paragavo būdamas devynerių. „Tą vieną obuolį visą dieną laižiau, iš karto nesuvalgiau“, – lig tol nepatirtą skonį jis, regis, prisimena ir dabar, po 70 metų. Amžino įšalo žemėje gimęs vaikas iki tos akimirkos šviežius vaisius buvo pažinęs tik iš knygos.
Lietuvą pirmąkart išvydo būdamas vienuolikos, kai visa šeima pagaliau galėjo parvažiuoti iš tremties.
„Ji pasirodė labai graži. Atvažiavom spalio mėnesį į kaimą pas gimines. „Čia tokia obelis, ten tokia. Čia alyviniai, antaniniai, čia saldinukai…“ – vardijo jie. Pagalvojau, kokie gudrūs, aš tų pavadinimų net nežinojau… Galėjau pasakyti, kur pušis, eglė, kedras“, – prisimena Jonas, gyvenimą pradėjęs ten, kur išgyventi nepaprastai sunku, – už poliarinio rato, prie mirtimi alsuojančios Laptevų jūros, kone ištisus metus sukaustytos ledo, kur neauga jokie medžiai, o lietuviško sodo, kuriame nuo obels pats gali obuolį nusiskinti, jis dar niekada nebuvo regėjęs“, – socialiniame tinkle rašė ji.
Primename, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras taip pat paskelbė apie tremtinio mirtį.
„Žmogaus, kurio visas gyvenimas buvo paskirtas vienam tikslui – kad tūkstančių lietuvių kančia amžinojo įšalo žemėje niekada nebūtų pamiršta“, – teigiama pranešime.
J. Markauskas gimė 1946 metais Rusijoje, Trofimovsko saloje, pačioje atšiauriausioje tremties vietoje prie Laptevų jūros. Jo tėvai, mokytojai, kartu su dviejų ir vienerių metų vaikais buvo ištremti per pirmąjį masinį trėmimą 1941-ųjų birželį.
1957 metais šeima iš tremties su keturiais vaikais grįžo į Lietuvą. Čia J. Markauskas baigė Kauno 19-ąją vidurinę mokyklą, 1975 metais – Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą, kur įgijo inžinieriaus elektriko specialybę. Nuo 1970-ųjų jis dirbo Kauno technologijos universitete, nuo 1991-ųjų – Skaičiavimo centro direktoriaus pavaduotoju, nuo 2002-ųjų – Informacinių technologijų plėtros instituto direktoriaus pavaduotoju.
„Prasidėjus Atgimimui, J. Markauskas visa širdimi pasinėrė į tremties atminties įamžinimą. Su vienminčiais tremtiniais inicijavo ir dalyvavo istorinėje ekspedicijoje „Lena-89“. Tai buvo viena pirmųjų ir svarbiausių kelionių į tolimąją Šiaurę, kurios metu prie Arkties vandenyno ieškota tremtinių kapaviečių, statomi atminimo kryžiai, o svarbiausia – į Lietuvą parvežti pirmieji artimųjų palaikai“, – teigia Genocido centras.
1992 metais Arkties tremtiniams įkūrus broliją „Lapteviečiai“, J. Markauskas tapo jos vadovu, daugiausia dėmesio skyrė istorinės atminties išsaugojimo darbams.
Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse „Lapteviečiai“ įkūrė ir puoselėjo Tautos tremties ir rezistencijos sektorių, nuolat rūpinasi Dalios Grinkevičiūtės ir kitų tremtinių rašytinio palikimo išsaugojimu bei sklaida, 2018 metais įsteigė D. Grinkevičiūtės atminties ir pagarbos medalį.
J. Markauskas su Jonu Ryčiu Puodžiumi buvo paminklo lietuvių tremtiniams Jakutske iniciatoriai. Nors dėl Rusijos valdžios pasipriešinimo paminklo nebuvo leista išvežti, J. Markauskas pasirūpino, kad šis rastų vietą Vilniuje, Aukų gatvėje, šalia Genocido aukų muziejaus, tapdamas visų Lietuvos tremtinių kančių simboliu.
„Lapteviečiai“ išleido per 20 knygų, 2000 metais tarptautiniam kongresui Komunizmo nusikaltimams įvertinti jie kaip kaltinamąjį dokumentą parengė knygą „Lietuviai Arktyje“ ir jos vertimus į anglų, rusų ir prancūzų kalbas.
J. Markauskas aktyviai bendradarbiavo su Jakutijos visuomenininkais, padėjo vietos gyventojams atrasti jų pačių nutylėtą istoriją.
Už savo veiklą J. Markauskas 2003 metais buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. 2014 metais jo šeima pelnė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį „Tarnaukite Lietuvai“.
Šaltinis: tv3.lt
