Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas Vitalijus Gailius siūlo, kad neapykantos reiškimas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę užtrauktų baudą nuo 50 iki 600 eurų, o juridiniams asmenims – nuo 300 iki 3000 eurų. Kur baigiasi žodžio laisvė ir prasideda atsakomybė už viešai skleidžiamą neapykantą?
Apie tai laidoje diskutavo Seimo narys Vitalijus Gailius, advokatas Saulius Žentelis ir Seimo narys Vytautas Sinica.
Kaip galima įžeisti?
Gal galite pasakyti, pateikti pavyzdžių, kaip galima ką nors įžeisti? Ar prieš mane galėtumėte pasakyti kokią nors neapykantos kalbą?
V. Gailius: Šiandien mes turime vienintelę represinę normą už žmonių grupės menkinimą, tyčiojimąsi, įžeidinėjimą, užgauliojimą ir kitus veiksmus, kurie pažeidžia būtent tos žmonių grupės teises dėl jų odos spalvos, įsitikinimų, religinės priklausomybės, įsitikinimų, tautinės priklausomybės, seksualinės orientacijos ar kitų elementų, kurie sukuria žmonių grupės institutą.
Mes turime vienintelį represinį įrankį. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo doktriną, mūsų teismų praktiką ir baudžiamojo įstatymo normą, visais atvejais, gavus skundą, turėtų būti keliamos baudžiamosios bylos. Tada teisėsauga, matydama mažareikšmį pažeidimą, galvoja, kad nesiųs žmogaus į kalėjimą už vienkartinį pasisakymą, todėl atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą.
Tada nukentėję žmonės skundžia tuos sprendimus prokuratūrai, teismams, bylos pasiekia teismą, o teismai jau ieško variantų. Aš nemanau, kad visais atvejais turėtume įjungti kraštutinę represinę priemonę, mechanizmą ir kelti bylas. Už nesistemingus, vienkartinius pasisakymus reikėtų taikyti administracinę atsakomybę ir nedaryti Lietuvos kriminalinių bausmių šalimi.
Kaip baigiasi tokios bylos?
Jūs dažnai susiduriate su šiais dalykais, tokiomis bylomis. Kokios yra taikomos sankcijos? Jeigu keliama byla, kuo ji dažniausiai baigiasi?
S. Žentelis: Jeigu ikiteisminis tyrimas pradedamas ir jis baigiasi kaltinamuoju aktu, tuomet byla keliauja į teismą. Apie 90 proc. atvejų, kai būna apkaltinamasis nuosprendis, sankcijos už neapykantos kalbą iš esmės yra piniginės baudos, o ne laisvės atėmimas.
Jeigu asmuo nėra recidyvistas ar panašiai, dažniausiai skiriama bauda. Laisvės atėmimo bausmė ir areštas, man atrodo, taip pat yra numatyti. Tiksliai nepasakysiu, bet laisvės atėmimo bausmė yra numatyta iki trejų metų. Tai yra nesunkus nusikaltimas, bet tokia bausmė numatyta.
Klausimas kitas yra tas, kad mes neturėjome atvejo, arba bent jau aš nežinau tokio, kai tas kurstymas sukeltų realias pasekmes. Pavyzdžiui, kad kažkas iš tikrųjų būtų sukurstytas, prasidėtų riaušės, pogromai ar kažkas panašaus. Tas kurstymas ateina dar iš senų laikų. Tokių atvejų Lietuvoje neturime. Nebent būtų galima kalbėti apie riaušių bylą.
V. Sinica: Mes su Vitalijumi Gailiumi, man atrodo, visiškai sutarėme, kad dabartinis reguliavimas mums nepatinka ir yra ydingas. Aš manau, kad jis labiau ydingas žiūrint į perspektyvą ir matant tendencijas Europoje. Man irgi nepatinka, kaip yra dabar.
Tik Vitalijus siūlo tai perkelti į administracinę teisę ir pristato, kad tai būtų kaip sušvelninimas, kad rečiau būtų taikomos kraštutinės priemonės, o dažniau – švelnesnės. Aš tikiu jo intencija, bet bijau, kad rezultatas būtų toks, jog tai būtų taikoma dažniau. Praėjusią kadenciją Laisvės partija siūlė ne tą patį, bet eiti panašia kryptimi.
Kiek atsimenu, jie norėjo išvis perkelti tai į administracinę teisę. Kokia tada to pasekmė? Kaip su Kelių eismo taisyklių pažeidimais? Nebereikia teismų, visos tos procedūros, apie kurią Vitalijus labai teisingai pasakoja. Pasakei žodį ir bauda.
Aš esu tikras, kad dėl to tas taikymas kaip tik išsiplėstų. Galbūt aš klystu, bet mano suvokimas toks. Aš, priešingai, taip pat kritiškai žiūrėdamas į tą straipsnį, manau, kad mes kaip tik turėtume jį siaurinti. Žmonės neturėtų būti baudžiami nei baudžiamąja, nei administracine atsakomybe už tiesiog įžeidžiančius komentarus.
Dabar tas straipsnis turi tris dalis. Viena dalis yra už įžeidžiančio turinio, kurstančio neapykantą, diskriminaciją turėjimą. Įsivaizduokite, jūs telefone turite kokių nors įžeidžiančių pokštų. Šito straipsnio Lietuvoje faktiškai netaiko. Aš nežinau, kad taikytų, bet jis yra ir kabo.
Antra dalis, kuri turbūt dažniausiai taikoma ir man taip pat atrodo nepriimtina, yra už komentarus, kurie įžeidžia kažkokią visuomenės grupę, kursto neapykantą, diskriminaciją. Čia man yra pagrindinis klausimas. Ar teisė turėtų kištis į tai, kaip mes bendraujame tarpusavyje, į žmonių jausmus, į tai, kaip kas įsižeidžia, kaip ką įžeidžia mūsų pasisakymai?
Aš manau, kad tai yra etikos sritis, visuomenės, aplinkos klausimas. Trečia dalis yra komentarai, kuriais kurstomas veiksmas, kažkoks susidorojimas, smurtas ir taip toliau. Šitiems atvejams, sakyčiau, šią dalį reikia palikti. Aš siūlau ją palikti. <…>
Žmonės lieka nenubausti
Visi sako: „Dėl Vytauto nepasirašymo tokie žmonės lieka nenubausti.“ Ką atsakysite?
V. Sinica: Kaip juoką priimu. Žinote, Valinskas gal irgi būtų sunkvežimių centrą atvežęs. Tiek Valinsko, tiek kiti atvejai yra pagal iki šiandien galiojantį įstatymą. Ne aš jį priėmiau ir ne aš Seime buvau, aš prie to neprisidėjau.
Noriu pabrėžti ką ir pradžioje sakiau. Kai yra kurstymo atvejai, pavyzdžiui, frazė, kad „reikia šaudyti tokius lenkus“, aš manau, jog toks straipsnis turi likti. Čia yra rimta. Tiesiog įžeidimai kažkokiai grupei neturėtų būti teisės reikalas. Vitalijus Gailius sakė, kad politikai, valstybės pareigūnai yra saugomi nuo įžeidimo.
Sutinku, kad taip yra, bet manau, kad tai yra blogai. Manau, kad amerikiečiai turi būti laisvi vadinti Trumpą, kaip nori. Taip pat lietuviai turi būti laisvi vadinti mus, kaip nori. Negalima meluoti apie mus, bet vadinti – galima.
Šitoje vietoje noriu grįžti prie to, kodėl man apskritai tas straipsnis nepatinka. Jis išskiria atskiras grupes kaip labiau saugomas neapykantos kalbos straipsniu. Pavyzdžiui, rasines, seksualines, tautines grupes. Kai teikiau siūlymą, sakiau siaurinti dabartinį straipsnį. Teikiau jį metų sandūroje.
Kaip tik gruodį buvo byla, kur vienas etninis lietuvis susipyko bare ar restorane su etninėmis rusėmis. Jo žodžiai buvo niekuo negeri, tikrai smerktini. Jis sakė: „Šiukšlės iš Rusijos.“ Jos tai įrašė ir kreipėsi, kad čia yra neapykanta prieš jas kaip Rusijos atstoves. Jos laimėjo tą bylą, bent jau kiek man žinoma. Jis gavo baudą, lyg 3 tūkst. eurų ir dar tiek pat teismo išlaidų. Tikrai nukentėjo.
Čia yra tai, ką advokatas sakė, kad pats procesas savaime, net jeigu tu laimi tą bylą, reiškia, jog jau esi nemažai iškentėjęs. Pasižiūrėjau statistiką. Prokuratūros teigimu, pusė visų atvejų yra LGBT asmenys, seksualinės mažumos kreipiasi dėl įžeidimų. Iš likusių atvejų pusė yra dėl tautybės. Dažniausiai tai yra rusų tautybės asmenys.
Dabar karo kontekste mes tikrai turime tų įtampų. Buitiniai ginčai kavinėse, gatvėse, kur tik nori. Jeigu tik paliečiama, pavyzdžiui, ruso korta, tada niekas nerenka žodžių. Tai yra bendras mūsų kultūros klausimas. Visi mes skirtingu mastu, susipykę leidžiamės į kalbas ir paleidžiame liežuvį.
Tai turėtų būti etikos, etiketo, padorumo dalykas, ne teisės. Kur man yra problema? Jeigu aš hipotetiškai pasakau „šiukšlė iš Rusijos“, aš padarau neapykantos nusikaltimą. Jeigu aš hipotetiškai pasakau „šiukšlė iš Joniškio“, aš nepadarau nusikaltimo arba padarau kažkokį kitą, kuris yra mažiau baudžiamas. Neapykantos nusikaltimai yra baudžiami pakankamai griežtai. Tos baudos yra gana didelės, kaip ir tame pavyzdyje, kurį minėjau.
Kas iš to atsitinka? Mes šiandien Lietuvoje turime atskiras grupes. 170 Baudžiamojo kodekso straipsnis, kurį aš siūlau siaurinti, o Vitalijus siūlo dalį perkelti į administracinę teisę, yra pozityviai diskriminuojantis straipsnis. Homoseksualus, translyčius, kitataučius, kitų rasių atstovus, religines mažumas jis saugo labiau negu kiekvieną iš mūsų, eilinį pilietį.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Šaltinis: TV3.LT
