Aš suprantu, kai vyras perka gražią merginą, vedžioja ja, maitina, o paskui ir „šoka“. Bet mūsų mieste tokius modelius ant pirštų suskaičiuosi ir jos, kaip sakoma, jau užimtos. O visos likusios – paprastos moterys, kurios neturėtų iš savęs statyti kažko ten ypatingo.
Bet štai kas įdomu: kiekviena bando pateikti save taip, lyg būtų visatos centras ir visi turi suktis išskirtinai aplink ją. Taip, aš cinikas ir to nesigėdiju. O dar aš ne Rokfeleris ir nors mano alga padori, negaliu švaistytis pinigais į kairę ir į dešinę.
Tačiau merginos, kurias kviečiu į pasimatymus, taip nemano ir visada tikisi skaniai pavalgyti mano sąskaita. Štai ir praeitą savaitgalį buvo atvejis. Vakare, vaikščiodamas krantine, sutikau vieną damą. Ji aiškiai nuobodžiavo ir ieškojo varianto, kaip nemokamai pailsėti. Čia pasitaikiau aš.
Žodis po žodžio susipažinome. Aš Vitalijus, ji Tautmilė. Klausiu, kur einam. Ji tuoj pat parodė brangų restoranėlį ant vandens. Taip jį vadina mūsų mieste. Iš esmės tai senas laivas, įrengtas kaip restoranas. Jis pritvirtintas, tačiau supasi ant bangų, kuria romantišką nuotaiką.
Klausiu savo pakeleivės:
– Kvieti?
Tautmilė pagalvojo, kad aš juokauju ir nusijuokė.
– Kviečiu. Tiesą sakant, niekada ten nebuvau, bet visada svajojau pabuvoti. O tu?
O aš apie tai net nesvajojau, nes puikiai žinau jo kainas. Man labiau prie širdies picerijos ir kebabinės. Štai ten visai skanu ir palyginus pigu, bet juk nesivesi ten damos pirmąją pažinties dieną. Kaip sakoma, ne ta atmosfera.
Atėjome su Tautmile į restoranėlį. Ji tuoj pat užsisakė sau patiekalus iš žuvies, už kurių kainą galima pusę karvės nupirkti. Bet aš nutylėjau ir išsirinkau brusketą su lašiša ir sūriu, o karštam – vištienos file, paruoštą ant anglių. Ir butelį vyno mudviem.
Pasėdėjome, pavalgėme. Iš tiesų viskas gražu, kaip jau sakiau, netgi romantiška, bet nelabai skanu už tokią kainą. O Tautmilė buvo patenkinta ir čiulbėjo apie viską pasaulyje. Kažkodėl sužinojau, kad ji netekėjusi ir niekada nebuvo. Ir kad gyvena su motina, buvusia mokytoja, kuri jai neduoda gyventi.
Iškart supratau, kad Tautmilė tikisi likti pas mane nakčiai. Tačiau aš nepratęs vedžiotis namo mažai pažįstamų žmonių, nesvarbu, ką jie iš savęs įsivaizduoja. Todėl pasakiau, kad mes galime pratęsti vakarą viešbutyje.
Tautmilė susiraukė, o aš net nustebau dėl to. Ji aiškiai ne modelis, ant galvos trys plaukai, kosmetika aiškiai pigi. Iš kur tada tokios ambicijos? Ir kas aš jai, sponsorius?
O čia dar atnešė sąskaitą. Ji apsimetė, kad to nepastebėjo ir tada aš, pažvelgęs į sumą, ištiesiau jai sąskaitą. Tautmilės akys suapvalėjo:
– O kam man tai?
– Tu mane čia pasikvietei, tu ir mokėk,- pasakiau aš. – Negi tu manai, kad vienas turiu tai daryti?
Tautmilė ėmė piktintis, net apsiverkė. Paskui išsitraukė iš rankinuko 50 eurų ir pasakė, kad daugiau neturi.
Teko ja patikėti. Ji labai nuoširdžiai vaidino sutrikusią. Tada išėmiau pinigus ir padėjau visą sumą, pasakęs, kad tiesiog norėjau ją patikrinti.
– Ir išvis, laikas įprasti mokėti už save pačiai, kaip Europoje. Mes juk civilizuoti žmonės.
Viešbučio Tautmilė atsisakė ir išėjo nė neatsisveikinusi. Žinoma, aš to nesitikėjau, maniau, ji turi nors truputį dėkingumo. Klydau. Na nieko, sekantį kartą būsiu protingesnis. Ir iškart leisiu suprasti, kad aš ne sponsorius visokioms nevykėlėms su holivudine saviverte.
