Vladimiras Zelenskis kreipėsi į Ukrainą jautrioje kalboje: nebijome tankų ir kulkosvaidžių, aš nesislepiu ir aš nieko nebijau

Naujienos

Dvylika dienų Ukrainą nuo Rusijos karinių pajėgų apginti sugebėję ukrainiečiai – tikri herojai, mano jų prezidentas Volodymyras Zelenskis. Ukrainiečių užsispyrimas ir ryžtas gintis, nepalikti savo namų – tikras Rusijos košmaras, sako šalies lyderis.

Šiąnakt Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis naujame vaizdo įraše kreipėsi į Ukrainą. Žemiau pateikiame visą jo kalbą:

„Pirmadienis. Vakaras. Žinote, sakydavome: pirmadienis – sunki diena. Šalyje vyksta karas. Taigi kiekviena diena yra pirmadienis. Ir dabar esame pripratę, kad kiekviena diena ir kiekviena naktis yra tokia. Šiandien yra dvylikta diena. Dvyliktas mūsų kovos vakaras. Mūsų gynyba. Visi esame ant žemės, visi dirbame.

Kiekvienas yra ten, kur ir turi būti. Aš esu Kijeve. Mano komanda yra su manimi. Teritorinė gynyba yra ant žemės. Kariškiai užima pareigas. Mūsų herojai! Gydytojai, gelbėtojai, vežėjai, diplomatai, žurnalistai…

Visi. Mes visi kariaujame. Visi prisidedame prie mūsų pergalės, kuri tikrai bus pasiekta. Ginklo jėga ir mūsų armija. Žodžių jėga ir mūsų diplomatija. Dvasios jėga, kurią turime pirmasis, antrasis ir kiekvienas iš mūsų. Pažvelkite į mūsų šalį šiandien.

Čaplynka, Melitopolis, Tokmakas, Novotroickė ir Chersonas. Starobilskas. Visur žmonės gynėsi, nors ginklų ten ir neturi. Bet tai yra mūsų žmonės, todėl jie turi ginklų.

 

Jie turi drąsos. Orumo. Iš čia ir galimybė išeiti ir pasakyti: aš čia, tai mano, ir aš to neišduosiu. Mano miestas. Mano bendruomenė. Mano Ukraina. Kiekvienas ukrainietis, vakar, šiandien ir rytoj protestavęs prieš užpuolikus, yra didvyris.

Kartu su jumis šaukiame ant užpuolikų. Mes stovime aikštėse ir gatvėse su jumis. Mes nebijome su jumis, kai užpuolikai atidengia ugnį ir bando visus išvyti.

TU neatsitrauk. MES neatsitraukiame. O tas, kuris kartojo: „Mes esame viena tauta“, tikrai nesitikėjo tokios galingos reakcijos.

Mūsų šalies pietuose išsiskleidė toks tautinis judėjimas, tokia galinga ukrainietiškumo apraiška, kokios ten dar nematėme gatvėse ir aikštėse. O Rusijai tai tarsi košmaras.

Jie pamiršo, kad mes nebijome žaliavinių vagonų ir batonų. Mes nebijome tankų ir kulkosvaidžių. Kai pagrindinis dalykas yra mūsų pusėje, tiesa. Kaip yra dabar.

Mariupolis ir Charkivas, Černihivas ir Sumai. Odesa ir Kyjivas. Mykolajivas. Žitomyras ir Korostenas. Ovručė. Ir daug kitų miestų.

Žinome, kad neapykanta, kurią priešas atnešė į mūsų miestus apšaudymu ir bombardavimu, ten neliks. Jokių pėdsakų neliks. Neapykanta yra ne apie mus. Todėl neliks priešo pėdsakų. Viską atstatysime. Mes padarysime savo miestus, kuriuos sunaikino įsibrovėliai, geresnius už bet kurį Rusijos miestą.

Enerhodaras. Černobylis. Ir kitos vietos, kur barbarai tiesiog nesupranta, KĄ nori užfiksuoti. KĄ jie nori kontroliuoti. Jūsų darbas, sunkus darbas su svarbiais objektais yra tikras žygdarbis. Ir mes tai matome. Esame už tai nuoširdžiai dėkingi.

Ukrainos kariuomenė užima pozicijas. Šauniai padirbėta! Tai atneša priešui itin skaudžių nuostolių. Gina. Kontratakuoja. Jei reikia – gali atkeršyti. Būtinai. Už kiekvieną blogį. Už kiekvieną raketą ir bombą. Už kiekvieną sunaikintą civilinį objektą.

Šiandien Makarive, Kijevo srityje, jie apšaudė duonos kepyklą. Kam? Senoji duonos kepykla! Pagalvokit apie tai – apšaudyti duonos kepyklą. Kas turėtum būti, kad tai padarytum?

Arba sugriauti bažnyčią Žitomiro srityje. Mergelės Gimimo bažnyčia, pastatyta 1862 m. Tai NĖRA žmonės.

Buvo susitarta dėl humanitarinių koridorių. Ar tai suveikė? Vietoje to dirbo rusų tankai. Rusų „gradai“. Rusijos kasyklos. Jie net užminavo kelią, kuriuo buvo sutarta Mariupolyje vežti maistą ir vaistus žmonėms ir vaikams.

Jie netgi naikina autobusus, kurie turi išvežti žmones. Bet… Tuo pačiu metu jie atidaro nedidelį koridorių į okupuotą teritoriją. Kelioms dešimtims žmonių. Ne tiek Rusijai, kiek propagandistams. Tiesiogiai į savo televizijos kameras. Tai tiesiog cinizmas. Tiesiog propaganda. Nieko daugiau. Jokio žmogiškumo jausmo.

Šiandien Baltarusijoje įvyko trečiasis derybų etapas. Norėčiau pasakyti – trečias ir paskutinis. Bet mes esame realistai. Taigi mes pasikalbėsime. Mes reikalausime derybų, kol rasime būdą pasakyti savo žmonėms: taip pasieksime taiką. Būtent ramybę.

Turime suvokti, kad kiekviena kovos diena, kiekviena pasipriešinimo diena sukuria mums geresnes sąlygas. Stipri padėtis, užtikrinanti mūsų ateitį. Ramybė. Po šio karo.

Be žuvusių žmonių ir sugriautų miestų, karo lapai sugriovė siekius, kurie kažkada atrodė labai svarbūs, o dabar… Jų net nemini.

Beveik prieš trejus metus, kai tik vyko rinkimai, įėjome į šį pastatą, į biurą ir iškart pradėjome planuoti savo kraustymąsi.

Svajojau persikelti iš Bankovos. Kartu su vyriausybe ir parlamentu. Iškraustyti Kyjivo centrą ir apskritai – persikelti į modernų, skaidrų biurą – kaip ir dera pažangiai demokratinei Europos šaliai.

Dabar pasakysiu vieną dalyką: pasiliksiu čia.

Likau Kijeve. Bankovkos gatvėje

Aš nesislepiu. Ir aš nieko nebijau. Kad ir kiek reikia, kad laimėtume šį mūsų Tėvynės karą.

Šaltinis: tv3.lt

Patiko? Pasidalinkit! Ačiū. 🙏
Laisvadienis
Reklama
error: Alert: Content is protected !!