Galbūt kažkas palaikys mane bejausme, bet kitaip pasielgti aš negalėjau. Papasakosiu jums, kas man nutiko.
Labai anksti ištekėjau. Man buvo vos 18. Mano vyras buvo vyresnis už mane 12 metų. Iki manęs jis jau buvo 3 kartus vedęs. Vaidas sakę, kad viskuo kaltos jo buvusios žmonos. O aš juo tikėjau. Maniau, kad mūsų santuoka bus visam gyvenimui. Bet aš suklydau.
Aš tikėjausi, kad mano nėštumas pakeis mano vyro požiūrį į mane. Taip ir nutiko. Vaidas pasidarė visai kitoks: dėmesingas, švelnus, rūpestingas. O po to mes sužinojome, kad gims dvyniai. Numatytu laiku aš pagimdžiau dvi nuostabias mažyles. Kai grįžau iš gimdymo namų, vyras vėl tapo toks, koks buvo iki nėštumo. Jis vėl dingdavo ištisoms naktims, visai man nepadėjo. Po to aš radau telefone susirašinėjimą su kitomis moterimis. Pasirodo, jis visą mūsų santuokos laiką turėjo meilužių. Aš buvau šokiruota.
Supratau, kad labai anksti ištekėjau ir ne už to žmogaus, pagimdžiau vaikus ne nuo to vyro. Pasakiau vyrui, kad noriu skirtis. Bet mergaites aš paliksiu jam. Kodėl aš taip pasielgiau? Todėl, kad man reikia mokytis. Kaip aš jas išlaikysiu. iš kokių pinigų mes gyvensim? Aš juk negalėsiu susirasti normalaus darbo. Vyras išmetė mane iš buto. Pasakė, kad aš niekada nepamatysiu mūsų vaikų. Dabar mokausi medicinos mokykloje, gyvenu bendrabutyje ir naktimis dirbu ligoninėje slaugytoja.
Galite mane teisti. Bet pasielgti kitai aš tiesiog negalėjau. Kur būčiau ėjusi su dviem vaikais? Nei išsilavinimo, nei būsto. Mes tiesiog būtume atsidūrusios gatvėje. Aš neturiu giminių, niekas man negali padėti. Labai jaudinuosi dėl savo mergyčių, bet kitaip pasielgti negalėjau.
