Lietuvos politinis peizažas visai nesaulėtas: kultūros sąjūdis neketina susitaikyti su premjerės pažadais, prie jų prisijungė daugybė kitų bendruomenių atstovų – švietimo, aplinkosaugos, žemdirbių, sporto, studentų.
Tarsi tokio atviro židinio valstybėje nepakaktų, viešojoje erdvėje kilo dviejų socialdemokračių – premjerės ir krašto apsaugos ministrės – konfliktas. Toks rimtas, kad paklausta, ar pasitiki Dovile Šakaliene, Inga Ruginienė atsakė – pasikalbėsime pirmadienį.
Akivaizdi sumaištis valstybėje, kai Vyriausybė negali dirbti, nes nuolat su kuo nors kovoja ar ginčijasi.
Savo ruožtu tokia padėtis nemažina įtampų visuomenėje. Ji susipriešinusi, nepatenkintųjų nemažėja, dalis visuomenės vis ieško panacėjos – gal atsiras toks, kuris išgelbės juos: nuo blogų politikų, per mažų pajamų, neužtikrintumo dėl savo ir vaikų ateities, dėl daugybės situacijų, kurios jiems nesuteikia ramybės. O tokius suradę, atsiduoda jų valiai, daug nemąstydami. Ir tai ne vien Lietuvos problema. Visuomenės susierzinimu ir nuovargiu naudojasi populistai, žadantys „greitus sprendimus“.
„Lietuva pati kalta“, – sako pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis.
– Žmonės pavargo būti galvojančiais, ką nors sprendžiančiais žmonėmis. Jie nori, kad juos valdytų, tegul, pasako kur eiti, ką šiandien valgyti, ką rytoj valgyti, o jeigu nebus ko valgyti, pasakys, kad nereikia valgyti. Gaila žmonių. Kaip seniau sakydavome, Lietuvos gaila. Bet Lietuva ir yra žmonės. Jeigu jie sutinka, kad, jūsų vadinami bumbulistai (populistai), ar kokie nors ten kiti, kalbėtų nesąmones, o vargšai žmonės jiems plotų, tai, ko jūs dar norite?
Kultūros bendruomenės įspėjamasis streikas | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Žmonės turbūt laimingi, kad ploja. Dalijami pinigai. Ir tartum tai yra svarbiausia, kai kuriems atrodo, kad svarbiausia, sako, duosim mes jums tų pinigų ir nusiraminkit. Pastatysim gerus žmones, kurie nieko neišmano, bet bus mūsų žmonės. Viską darys, kaip mes pasakysim, o jūs gausit savo pinigėlių, o jeigu dabar negausi, tai kada nors ateityje gausit, pagyvenkit su tuo pažaduku. Jūs sakot, žodžius „populistai populistai“, populistai yra pažadukai. Jeigu jums užtenka pažadukų pažadėjimo, tai ir valgykit tą pažadėjimą.
Galų gale žmogus kuo nors skiriasi nuo kiaulės, ar ne? Mes norėtumėm, kad skirtųsi. Tai tie, kurie nori, kad žmogus skirtųsi nuo kiaulės, yra keistuoliai. Juos galabija, juos nukryžiuoja, juos pakaria. Bet žmogus neturėtų būti kiaule.
Yra grėsmė būti vergų kompanija.
– Mažosioms valstybėms, tokioms kaip mes, yra grėsmė dėl to?
– Žinoma, yra grėsmė būti vergų kompanija. Būti tokia gauja, kuri pati nieko nesprendžia, tik laukia viršininko-pažaduko, kad viršininkas ateitų ir gražiai pakalbėtų.
– Kai dabar sėdite namuose — savo fotelyje ar ant sofos — ir stebite, kas vyksta Lietuvoje, kas vyksta jūsų akimis?
– Degradacija ir tam tikras egzaminas. Ar Lietuva sutinka, kas su ja daroma. Kultūros bendruomenė pasakė, jog mes esame žmonės. Tai buvo keistas dalykas, juos bandė sutramdyti.
Vytautas Landsbergis | E. Blažio / LRT nuotr.
– Ar jūs kultūros bendruomenės pakilimą sietumėte su Sąjūdžiu, kuris buvo prieš 35-erius metus? Matote čia paralelę?
– Matau. Tai yra žmonės, kurie dar jaučiasi žmonėmis. Turi savigarbos, turi vilčių gyventi žmoniškai, kitaip. Būtų labai gražu iškelti tokius šūkius, tokius gražius tikslus – gyvenkime teisingai, ar mums neužtenka vietos šitam pasaulyje?
– Jūs pasitikite šiandienine valdžia?
– Kad nėra pagrindo. Aš norėčiau turėti pagrindo pasitikėti, bet jeigu jie atėjo meluodami, nuo pirmos dienos meluodami, ir toliau kiekvieną dieną meluoja. Aš nenoriu gyventi po melagių valdžia. Aš noriu kalbėtis su visais žmonėmis kaip su žmonėmis, net su tais, kurie turi kokias nors galias.
Lietuva pati save nuskriaudė.
– O kaip jūs apskritai šiuo metu žiūrite į mūsų valdančiųjų brandumą? Jeigu visi tarpusavio klausimai yra iškeliami į viešumą, į tam tikrą viešą ginčą, užuot susėdus ir sutarus, nes tai yra viena valdančioji koalicija, viena valdančioji partija.
– Tai visai nėra viena valdančioji koalicija. Yra būrys, kuris praktiškai prisiskaičiavęs savo šalininkų balsų, pasidarė savo valdžią ir mano, kad ką pasakė, tai yra šventa. O kiti žmonės nemano, kad tai šventa, mano, kad reikia tartis, reikia kalbėtis, kas už to slepiasi, ką jūs čia taip kalbat? Vieną dieną kalba vienaip, kitą dieną kitaip, trečiadienį vėl kitaip. Tai kur jūs esate iš tikrųjų? Ir ministrai, ir Vyriausybė, ir premjerai, ir dar aukščiau. O ką iš tikrųjų galvoja prezidentas Jansonas? Jūs žinote, ką galvoja Jansonas?
– Ką galvoja Jansonas, nežinau, bet kaip tik pagalvojau, ar jūs matote prezidento veikimą šiuo atveju?
– Matote, tas turėjimas kyla iš paties žmogaus, iš jo širdies, iš jo įsitikinimo. Jis pasakė, aš turiu veikti, aš turiu tam tikras savo galias ir aš veikiu taip. Taškas. Viskas. Tai tada yra kažkoks aiškumas. Bet jeigu to aiškumo nėra, nes vakar buvo vienaip, šiandien kitaip, o rytoj atėjo į Jansonas ir pasakė dar kitaip, tai tada Lietuvos gaila.
Vytautas Landsbergis | E. Blažio / LRT nuotr.
– Jums šiandien gaila Lietuvos?
– Na, gaila. Aš niekada nesakyčiau, kad Lietuva vargšė, kurią atėjo kas nors ir nuskriaudė. Lietuva pati save nuskriaudė. Ji turėjo tokias galimybes, taip išėjo į laisvę – visas pasaulis žagtelėjo. Ta mažoji Lietuva išėjo į laisvę pati. Tai kaip ją dabar sudorot? Pakišt kokių nors tenai šūdeliu, tegu jie susipjauna tarpusavyje. Ir tada viskas bus taip, kaip reikia. Tai mes čia neturėjom paleist.
– Norite pasakyti, kad ne visai savarankiškai tarpusavyje murkdomės, kad kažkas mums pagelbsti iš šalies, aš teisingai supratau?
– Be abejo, taip, bet irgi nereikia ieškot kaltininko kažkur kitur, tas kaltininkas sėdi mumyse pačiuose. Galbūt mums ir patinka, kad kažkas mus pavaldo. Taip, kaip buvo 50 ar 70 metų: buvom engiami, buvom žeminami, buvom niokojami, bet galėjom pasakyt, va kas kaltas – tas niokotojas yra kaltas, o aš nekaltas. Žinoma, tie, kurie pasakė, aš irgi kaltas, paėmė šauninką ir nuėjo į mišką. Aš neleisiu, sakė, kad taip būtų, arba aš sutinku negyventi, užmuškit mane. Yra ir toks sprendimas. Čia yra garbės klausimas. Žmogaus orumo. Ko vertas tavo gyvenimas?
Būti žmonėmis. Turėti savigarbą. Nesutikti su pažeminimu.
– Kaip toli tada esame nusiritę be tos garbės ir orumo?
– Labai toli. Bet pagalvokime, kur mes buvome, ir visai neblogai jautėmės? Mums ne taip labai rūpėjo, ką pasakys Maskvoje arba Peterburge. Mes žinojome, kuo esame, kur einame, ir kad tai yra mūsų teisė – tvarkytis savo gyvenimą. Pagal tokius ir tokius normalaus gyvenimo demokratinio gyvenimo principus.
„Nemuno aušros“ frakcija Seime, Remigijus Žemaitaitis, Robertas Puchovičius | D. Umbraso / LRT nuotr.
– Tos teisės tarsi niekas neatėmė.
– O mes patys atidedame, reikėjo neužleisti. Kodėl ateina „Nemuno dumblas“ ir sako, mes dabar jus valdysime, nes jūs durniai?
– Profesoriau, o kokia išeitis tada? Ką tada daryti?
– Būti žmonėmis. Turėti savigarbą. Nesutikti su pažeminimu
Šaltinis: lrt.lt
