Kauną sukrėtusi dviguba žmogžudystė per kelias dienas tapo viena dramatiškiausių ir labiausiai visuomenę išgąsdinusių pastarųjų metų istorijų. Praėjusį ketvirtadienį Dainavos mikrorajone rasti dviejų jaunų merginų kūnai sukėlė milžinišką nerimą, o socialiniuose tinkluose netilo diskusijos apie moterų saugumą ir bendrą visuomenės saugumo jausmą. Kol įtariamasis – 1996 m. gimęs Benas Mikutavičius – dar buvo ieškomas, policija ragino kauniečius būti itin budrius ir vengti rizikingų vietų, o gyventojai patys dalijosi perspėjimais vieni kitiems.
Naktį iš penktadienio į šeštadienį įvykiai pasisuko netikėta linkme – įtariamąjį sulaikė patys kauniečiai, dar prieš oficialų pareigūnų veiksmą, kuriuos pastebėjo, atpažino ir sekė dvi drąsios moterys. Vėliau paaiškėjo, kad vyras pripažino kaltę dėl abiejų nužudymų, o Kauno apylinkės teismas jam skyrė trijų mėnesių suėmimą.
Dviguba žmogžudystė iškėlė į paviršių skaudžius klausimus apie moterų saugumą ir kasdienę riziką, su kuria jos susiduria. Šis atvejis – ne tik šokiruojanti kriminalinė istorija, bet ir skaudi proga pažvelgti į platesnį smurto prieš moteris paveikslą Lietuvoje.
Kodėl tokie nusikaltimai vis dar įvyksta ir ar visuomenė iš tiesų mato problemos mastą? Būtent tai tv3.lt naujienų portalui aiškina psichologijos mokslų daktarė ir lyčių lygybės ekspertė Zuzana Vasiliauskaitė, analizuodama, kokios tendencijos šiuo metu vyrauja ir ką jos atskleidžia apie mūsų realybę.
Atskleidė liūdną smurto atvejų statistiką
Z. Vasiliauskaitės teigimu, smurto mastai prieš moteris tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje pastaraisiais metais reikšmingai nekinta – statistika išlieka gana stabili, tačiau problema tebėra labai didelė. Anot jos, kas trečia moteris Lietuvoje ir pasaulyje yra susidūrusi su fiziniu ar seksualiniu partnerio smurtu.
„Jeigu žiūrėti į kiek mažiau atpažįstamas smurto formas, tai mano pačios reprezentatyvus tyrimo duomenimis bent vieną smurto formą yra patyrusios apie 47 proc. Lietuvos moterų.
Didžioji dauguma jų patyrė psichologinį ir ekonominį smurtą (viršija 30 proc. Lietuvos moterų). Kaip bebūtų liūdna, nei viena pasaulio valstybė nėra išsprendusi šios problemos, o jos paplitimas išlieka panašus“, – atskleidžia ji.
Ekspertė pabrėžia, kad visuomenėje vis dar gajus aukų kaltinimas – tendencija kuomet atsakomybė už smurto proveržį yra perkeliama aukai, tarsi ji pati būtų galėjusi to išvengti ar kažką padaryti kitaip.
„Kaip bebūtų liūdna, bet kuri moteris – nepriklausomai nuo išsilavinimo, amžiaus, religinių pažiūrų, tautybės ar socioekonominio statuso – rizikuoja patirti smurtą vien dėl to, kad yra moteris“, – akcentuoja dr. Z. Vasiliauskaitė.
Ji taip pat primena, kad didžiausia rizika moterims kyla ne iš nepažįstamų vyrų gatvėje, bet iš vyrų, kuriuos moterys pažįsta.
„Konkrečiai kalbant apie šį atvejį (aut. past. dviejų merginų nužudymą Kaune), viena iš aukų buvo nužudyta giminaičio – vyro, kurį ji pažinojo“, – pažymi psichologijos mokslų daktarė.
Smurto prieš moteris priežastys
Paklausta, kas lemia smurtą prieš moteris, psichologijos mokslų daktarė aiškiai įvardija pagrindinę šios problemos šaknį – lyčių nelygybę ir nevienodą moterų bei vyrų padėtį tiek visuomenėje, tiek šeimoje.
„Moterų gyvybė ir sveikata yra mažiau vertinama nei vyrų. Mes galime matyti, kiek pinigų skiriama moksliniams tyrimams, kurie domisi konkrečiai moterų sveikatos problemomis. Galime vertinti, kiek moterys yra apsaugotos namuose, ar moterys gauna tokį pat atlyginimą už tą patį darbą, kaip ir vyrai. Iš esmės tai yra lyčių nelygybės problema“, – aiškina pašnekovė.
Anot jos, kol visuomenė nesieks lyčių lygybės, neįmanoma išspręsti smurto prieš moteris problemos. Didelę įtaką daro ir gajūs stereotipai bei aukų kaltinimas, kuris Lietuvoje vis dar paplitęs.
„Neramina tai, kad Lietuva vis dar yra viena iš labiausiai vyrų smurtą patyrusias moteris kaltinančių visuomenių. 2010 metų „Eurobarometro“ duomenimis, 86 proc. visuomenės kaltino smurto aukas. 2016 m. tyrimas parodė, kad Lietuva vis tiek pirmauja aukų kaltinimo nuostatomis, tačiau statistika sumažėjo iki 45 proc.“, – teigia dr. Z. Vasiliauskaitė
Anot jos, manytina, kad šis pokytis susijęs su pasikeitusia Lietuvos teisine baze ir visomis moterų nevyriausybinių organizacijų pastangomis šviesti visuomenę.
Kaip pavyzdžiui, 2011 m. Lietuva priėmė Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, 2013 m. Lietuva pasirašė Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvencija), o 2016 m. į nacionalinę teisę perkelta Nusikaltimų aukų teisių direktyva.
Taigi, per pastaruosius metus priimti svarbūs įstatymai reikšmingai pagerino smurto aukų teisinę apsaugą, tiek prisidėjo prie visuomenės nuostatų kaitos.
„Šie teisiniai pokyčiai įtvirtino, kad smurtas artimoje aplinkoje yra nusikaltimas ir žmogaus teisių pažeidimas, o valstybė turi pozityvią pareigą teikti efektyvią apsaugą bei pagalbą nuo smurto nukentėjusiems asmenims“, – pažymi ekspertė.
Tačiau pašnekovė pabrėžia, kad vien teisės aktų nepakanka – būtinas jų įgyvendinimas ir sisteminiai pokyčiai.
Darbdavio atsakomybė saugant darbuotojus
Anot dr. Z. Vasiliauskaitės, jei mergina buvo užpulta darbo metu, šiuo atveju būtina kalbėti ne apie individualų saugumą, bet apie darbdavio pareigą užtikrinti tinkamas apsaugos priemones.
Psichologijos mokslų daktarė pabrėžia, kad tam tikrose srityse, kur darbuotojai gali susidurti su padidinta rizika, turi būti aiškios procedūros ir prevenciniai mechanizmai.
„Jeigu yra žinoma, kad tai yra tokia darbo sritis, kur darbuotojai gali susidurti su padidinta rizika, visų pirma turėtų būti aiškios procedūros – kaip, pavyzdžiui, klientų registracija, tapatybės patvirtinimas, duomenų vedimas į sistemas. Kai žmonės žino, kad jie yra stebimi, jie paprastai elgiasi kitaip“, – aiškina ji.
Pasak ekspertės, tokiems darbuotojams būtina užtikrinti didesnį saugumą: galimybę dirbti poromis, nustatytą susitikimų patvirtinimo tvarką, reguliarius darbuotojų skambučius į biurą po susitikimų ar vietos sekimo priemones.
„Svarbu organizuoti mokymus tiek darbdaviams, tiek darbuotojams, kaip užtikrinti saugias darbo sąlygas. Vis dėlto darbuotojo saugumas yra darbdavio atsakomybė – užtikrinti, kad darbuotojai yra saugūs savo darbo vietoje, net jei ta darbo vieta yra už ofiso ribų“, – pabrėžia dr. Z. Vasiliauskaitė.
Ji taip pat atkreipia dėmesį į visuomenės vaidmenį – kaip elgiamės, kai stebime vyrų smurtą prieš moteris ir tampame jo liudininkais.
„Vyrų smurtas prieš moteris yra dažnai normalizuojamas ir toleruojamas, kas veda į moterų gyvybių praradimą. Turime kalbėti apie vyrų atsakomybę. Ne tik reikalauti nesmurtauti prieš moteris, bet ir netylėti, kai mato, kaip jų draugai žemina, grasina, persekioja partneres, laido seksistinius juokelius ir kitaip rodo neigiamas nuostatas moterų atžvilgiu. Jei nesame šios problemos dalimi, tapkime jos sprendimu“, – priduria ji.
Šaltinis: tv3.lt