Penktadienį Seime minint Kovo 11-osios 32-ąsias metines drąsią kalbą pasakė signatarų klubo narė Zita Šličytė. Kas negirdėjote, siūlome perskaityti.
„Garbingi Lietuvos piliečiai, malonūs svečiai.
Mes, Sąjūdžio Seimo deputatai, Lietuvos Nepriklausomybės dieną atėję prie Laisvės paminklo, sakome: tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės. Mūsų tikslas – laisva Lietuva. Tokiais žodžiais iškilmingai prisiekėme 1989-aisiais vasario 16 d., kai pirmą kartą Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje nebebuvo draudžiama švęsti Valstybės atkūrimą 1918-aisiais.
Atgimusi tauta siekė nepriklausomybės. Lietuvos parlamentas, kurio daugumą sudarė Sąjūdžio iškelti deputatai, 1990 metų kovo 11 d. priesaiką ištesėjo ir ryžtingai apsisprendė drąsiam laisvės skrydžiui į ateitį. Lietuva pirmoji išsiveržė iš tautų ir laisvų žmonių kalėjimo pasivadinusios Sovietų Sąjungos. Ir jau 32-us metus mes tuo labai didžiuojamės. Tačiau ar vardan tos Lietuvos žydi vienybė, kaip troško mūsų valstybės autorius Vincas Kudirka. Vienybės pagrindas yra pasitikėjimas ir pagarba. Kodėl vasario 3-8 dienos apklausos patvirtina gėdingai žemus Seimo, Vyriausybės, politinių partijų, prokuratūros ir teismų reitingus? Kodėl iškilo tvoros, skiriančios mūsų politikus nuo tautos Sausio 13-osios bei Vasario 16-osios dienos renginių metu?
Vasario 7 dienos rytą išgirdome pranešimą apie naują nuošliaužą Gedimino kalno šlaite. Gedimino kalnas yra mūsų valstybės simbolis, todėl tas pranešimas nuskambėjo tarsi įspėjimas ir kvietimas susimąstyti. Dėl nuošliaužų ir įgriuvų dar 2017-aisiais paskelbta ekstremali situacija, tačiau jos pabaigos nematyti, nes ginčas dėl leidimų tvarkyti kalno šlaitus įstrigo teisme. Bet teisme įstrigusi dar reikšmingesnė – Eligijaus Masiulio ir Liberalų partijos – baudžiamoji byla, kurioje atskleisti politikų ir verslo korupciniai ryšiai. Toje byloje kaltinimai pareikšti ir Darbo partijai. Lietuvą valdo teisiamųjų suole sėdinčios politinės partijos. Nuteiskite pagaliau arba išteisinkite. Išlaisvinkite tautą iš nepasitikėjimo savo atstovybe gniaužtų.
Teisingumas yra valstybės pagrindas ir apmaudu, kad politikos madas dabar diktuoja palaidą gyvenimo būdą propaguojanti Laisvės partija. Ar alkoholis, narkotikai, medikamentiniai abortai, lyties pakeitimas, seksualinio pasitenkinimo nuvertinimas iki pramogos lygio stiprina pilietinės bendruomenės fizinę ir dvasinę sveikatą? Žinoma, ne. Todėl nestebina žemi politinių partijų reitingai. Protingiems ir išsilavinusiems Lietuvos žmonėms nusibodo pasakos ne tiktai apie šimtų tūkstančių eurų grynųjų pinigų kilmę, bet ir apie tai, kad Kremlius ir jo agentai ardo mūsų vienybę.
Jau pirmą (Vladimiro) Putino karo prieš Ukrainą dieną žmonės taip susivienijo, kad suteikė viltį, jog vienybė dar gali plačiai išsiskleisti mūsų gyvenimo verpetuose. Bet pradėkime nuo tautos ir jos atstovų vienybės. Būtent dėl jos kviečiu LR Seimo narius pakeisti teisėkūros prioritetus. Pirmuoju numeriu į savo darbo tvarką įrašyti konstitucinių įstatymų priėmimą. Seimas 2012-ųjų kovo 15 d. patvirtino konstitucinių įstatymų sąrašą, tačiau per 10 metų iš dešimties sugebėjo priimti vienintelį – Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinį įstatymą.
Ar normalu, kad Konstituciniam Teismui pripažinus Referendumo įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, beveik dvejus metus Seimas atidėlioja jo priėmimą? Lietuva neturi Referendumo įstatymo, o juk Konstitucijos devintasis straipsnis skelbia: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu”.
Kadangi Lietuvos valstybę kuria tauta ir jai priklauso suverenitetas, ne mažiau svarbu kuo greičiau priimti Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos bei Peticijų konstitucinius įstatymus. Nors Valstybinės kalbos įstatymas yra tarp konstitucinių, jis vis dar nepriimtas. Dar blogiau, kad Seimas jo nepriėmęs gana vieningai 2022-ųjų sausio 18 d. balsavo už Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą, kuriuo įteisino galimybę tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose asmens vardą ir pavardę įrašyti ne tik lietuviškos, bet ir lotyniškos abėcėlės rašmenimis.
Konstitucinis Teismas net penkis kartus ryžtingai pasipriešino įvairiems išpuoliams prieš lietuvių valstybinės kalbos statusą. Tačiau teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska, agituodama balsuoti už sausio 18-ąją priimto įstatymo projektą, nė žodžio apie tai neužsiminė. O kaip įžūliai valstybinės institucijos adresu, kaip nepagarbiai nuskambėjo tokie jos žodžiai: „Valstybinės kalbos komisijos nuomonė nėra nuosprendis. Seimas turi pareigą žinoti Komisijos nuomonę, tačiau nuspręsti kitaip”.
Drįstu priminti Evelinai Dobrovolskai ir visiems, kad Konstitucijos 14 straipsnis, skelbiantis, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba, – gali būti pakeistas tiktai referendumu.
Gerbiamieji, pernai Kauno Laisvės alėja žygiavo įvairiaspalvis homoseksualų paradas. Vilniaus Vingio parke mitingavo daugiatūkstantinis Šeimų (salėje kilo šurmulys ir nepasitenkinimas)… sąjūdis. Ar dar žodžio laisvė demokratinėje Lietuvoje galioja? Kam nepatinka mano kalba, prašom išeikite.
Tiek prakaito išliejo ne tiktai komerciniai kanalai, bet ir nacionalinis transliuotojas LRT, daugelis politikų bei visokio plauko samdomų ir gerai apmokamų leftistų, siekdami įtikinti visuomenę, būk tai homoseksualų paradas Kaune yra grožio ir gėrio fiesta, o Šeimų sąjūdžio mitingas – kažkokių tamsuolių, atsilikėlių sambūris. Tikrai nepadoru visus Šeimų mitingo dalyvius prilyginti vienam žmogui, pravarde Celofanas. Tokia ciniška ir įžūli Lietuvos homoseksualizacija jau turi ir, be abejo, turės ateityje neigiamas pasekmes visuomenės vienybei ir sutarimui. Nė vienai kultūrai iki mūsų nekilo mintis homoseksualų santykius sulyginti su vyro ir moters santuoka, kurios paskirtis yra gyvybės perdavimas, jos pratęsimo misija.
Savaip interpretuodama prigimtines žmogaus teises, bendruomenės mažuma kėsinasi prievarta primesti savo gyvenimo būdą visiems. Tikslui pasiekti prasimanė vadinamąją neapykantos kalbą, už kurią siūlo įteisinti visų rūšių atsakomybę. Tokie siekiai kelia laisvo žodžio, įsitikinimų ir pažiūrų suvaržymo grėsmę. Ar ne keista, kad medicininio termino „pederastija” vartojimas tapo nekorektišku? Vyro ir moters santuokos reikšmės stūmimas į visuomenės gyvenimo paraštes yra nemaloni demokratinės Lietuvos grimasa ir akivaizdus pasikėsinimas į tautos referendumu priimtos Konstitucijos 38-ojo straipsnio nuostatas.
Todėl nuoširdžiai kviečiu tautos atstovus išbraukti iš savo darbotvarkės ypatingai visuomenę skaldančios Stambulo konvencijos ratifikavimą ir Lyčiai neutralios partnerystės įstatymo priėmimą. Stambulo konvencija pavojinga tuo, kad ji orientuoja mūsų valstybę pakeisti biologinės lyties sampratą keistu prasimanymu – socialine lytimi. Žmogus sukurtas kaip vyras ir moteris ir jokia „gender” revoliucija nėra pajėgi panaikinti to fakto. Ne visi Lietuvos žmonės nori pasidaryti belytėmis būtybėmis. Ir nebūtina priimti Lyčiai neutralios partnerystės įstatymą, nes kartu gyvenančių homoseksualių asmenų teises bei interesus galima efektyviai apsaugoti kitomis teisėtomis priemonėmis.
Kviečiu Seimo narius artimiausiu metu ne tiktai priimti konstitucinį Referendumo įstatymą, bet ir pateikti tautai referendume balsuoti „už” arba „prieš” Stambulo konvencijos ratifikavimą bei Lyčiai neutralios partnerystės įstatymo priėmimą. Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės.
Ar šiandien ne 1989 metų vienybę Baltijos kelyje prisimename, kai su ašaromis akyse kartojame – „Šlovė Ukrainai ir jos karo didvyriams? Dieve, saugok Lietuvą!”.
Signatarei kalbant dalis seimūnų išėjo iš salės, bet ji nesigaili
Dalis iškilmingame Kovo 11-osios salėje vykusiame renginyje dalyvavusių žmonių surengė demaršą, kai Z.Šličytė pasakė, kad „pernai Kauno miesto Laisvės alėja žygiavo įvairiaspalvis homoseksualų paradas, o Vilniaus Vingio parke mitingavo daugiatūkstantinis Šeimų sąjūdis…” Tokį pastebėjimą dalis veikėjų sutiko murmėjimu.
„Ar dar žodžio laisvė demokratinėje valstybėje galioja? Kam nepatinka mano kalba – prašome išeiti”, – reaguodama į salės reakciją pareiškė Z.Šličytė. Dalis „protestuotojų”, tarp kurių buvo netgi ministrų, demonstratyviai paliko salę.
Dar toliau nuėjo signatarė Rasa Juknevičienė – paprašė išbraukti ją iš Signatarų klubo narių nuo šių metų kovo 11 dienos.
„Negaliu būti nare struktūros, kuri kalbėti klubo vardu deleguoja žmogų, nesuvokiantį laikmečio aplinkybių. Manau, kad dėl šio išpuolio per ypatingą Lietuvai ir visai Europai dieną atsakomybė tenka klubo vadovybei”, – savo pareiškime teigė R.Juknevičienė.
Kita signatarė Nijolė Oželytė feisbuke pareiškė, kad irgi traukiasi iš klubo.
„Jį užsėdo vaišvilos, bičkauskai, valionytės – sunku būtų rasti skirtumą tarp jų ir maršistų”, – burnojo N.Oželytė.
Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė apgailestauja, kad kalbant Z.Šličytei dalis iškilmingo posėdžio dalyvių paliko salę.
„Suprantu, kad kai kuriems gal deputatės kalba nepatiko. Bet tai yra jos pozicija, gerbkime laisvę ir laisvą žodį. Mes turime visi kalbėtis ir šitoje įtemptoje situacijoje. Tie žmonės, kurie garsiai šaukia apie toleranciją, šiandien pademonstravo visišką netoleranciją kitai nuomonei”, – „Eltai” sakė B.Valionytė.
Ji taip pat pažymėjo, kad nei vienos per minėjimus kalbančių signatarų kalbos Signatarų klubas nekvestionavo, neprašė parodyti iš anksto ir niekada nerecenzavo.
„To, kas įvyko, tokios reakcijos į savo kalbą aš ir tikėjausi. Tačiau nutariau, kad neturiu ką prarasti. Neturiu už ką save smerkti. Jaučiuosi gerai, nenusižengusi savo sąžinei.
Išpuoliai Seimo salėje parodė, kad demokratijos Lietuvoje nėra, žodžio laisvės nėra. Mano misija atlikta, nes parodyta, kaip į žodžio laisvę reaguojama ne bet kur, o Tautos atstovybėje.
Aišku, aš „susideginau”, tačiau esu proletarė, todėl neturiu ką prarasti, išskyrus grandines. Dabar visi tegul komentuoja, tačiau aš pasakiau tiesą.
Tik labai atsiprašau Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentės Birutės Valionytės, kuriai su savo kalba labai pakenkiau. Nes ji visiškai niekuo dėta: manęs nekontroliavo, įtakos nedarė, iš anksto teksto nematė. Keturi klubo valdybos nariai balsavo už tai, kad man būtų leista kalbėti, trys buvo „prieš”, – „Vakaro žinioms” sakė Z.Šličytė.
Šaltinis: respublika.lt
