Žmogus, kuriam Lietuva ir Tauta rūpėjo iš tikrųjų

Žmonės

Sausio 31 dieną signatarui, vienam iš Sąjūdžio lyderių, pirmosios Vyriausybės vicepremjerui, filosofui Romualdui Ozolui (1939-2015) būtų suėję 83 metai. Šio žmogaus – Atgimimo žmogaus, lietuvių Tautos saugotojo, raginančio atsispirti globalizmui, nutautėjimui – išmintis ir dabar mums praverstų.

Dar gyvas R.Ozolas jau buvo tapęs politiškai neparankus ir atkakliai stumiamas į visuomenės gyvenimo paraštes. Jam buvo bandoma klijuoti radikalo, nacionalisto, negatyviąja prasme, etiketes. O koks šis žmogus buvo iš tikrųjų? Kaip R.Ozolą įvertins ne dabartiniai lietuviški Briuselio klapčiukai, prisitaikėliai, savo Tautos nuvertintojai, bet nešališka istorija?

Sausio 31-ąją Seimo lankytojų centre R.Ozolą pagerbė jo bendražygiai ir bendraminčiai, susirinkę į prisiminimų vakarą. Jame kalbėjęs poetas, literatūrologas, filosofijos mokslų daktaras Vytautas RUBAVIČIUS, paklaustas, kaip keliais sakiniais būtų galima apibūdinti R.Ozolo asmenybę, nevengė pakilių žodžių. Anot jo, R.Ozolas buvo didis žmogus ir ta didybė bei visapusiškumas atsiskleidė laikui bėgant.

Jis pats buvo išskirtinis rytmečio žmogus, Lietuvos Atgimimo žmogus – kertinis, stuburinis, šakninis žmogus, kurį galima įrašyti į Atgimimo žmonių eilę šalia Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Stasio Šalkauskio, Meilės Lukšienės ir Kristinos Rickevičiūtės, kuri R.Ozolui buvo labai svarbi dėl savo filosofinių darbų. Jis pats iš jaunumės ėmė save ugdyti pagal XIX a. Atgimimo žmonių pavyzdį. Puoselėjo jų pagrindinius bruožus ir dorybes – darbą ir meilę Tėvynei.

V.Rubavičius pripažino, kad tokie žodžiai apie Tėvynės meilę atrodo ganėtinai deklaratyvūs, bet kai žmonės iš tikrųjų apsisprendžia dirbti Tėvynei, kitų žmonių labui, tai meilė Tėvynei jau tampa ne tokia deklaratyvi:

„Darbas Tėvynei ir reiškė tą meilę. Ne tam, kad pasirodytų kažkam, bet kad darbas ir meilė Tėvynei taptų gyvenimo būdu. R.Ozolas taip gyveno. Jis buvo ir nepaprastai aukšto lygio prozininkas, kol kas, mano galva, visiškai pražiūrėtas. Nuo jaunumės veikimas Lietuvai jam buvo gyvybiškai svarbus ir tai vyko natūraliai. R.Ozolas teigė, jog žmogus egzistuoja ne kaip individas, bet yra bendruomeniškas žmogus, o tai linkstama užtamsinti, užmiršti. Bendruomenė gyvena tarp žemės ir kalbos.

Žemė – gyvenimas, išgyvenimas – ir kalba. O tai susieja su kultūra, jei ją suprantame kaip gyvenimo būdo įvairovę – papročius, mokėjimą dirbti, švęsti, tarpusavyje bendrauti. Visa ši kultūra reiškiasi per kalbą. R.Ozolas suvokė, kad lietuvybę galima palaikyti tik kultūriniu, kūrybos būdu, kitaip ji gali išnykti rusinama, lenkinama. Mano galva, šitą lietuvybės palaikymo dėmenį mes jau esame praradę. Kultūrą jau suvokiame kaip prekę – fejerverkų paleidimą, eglučių miestų aikštėse puošimą. Net ir Kultūros ministerijos, kultūros ministrų darbuose nematau kultūros gilesnio supratimo.

Dabar jau sudėtinga sieti kultūrą su lietuvybe, kad nebūtum apšauktas nacionalistu, o R.Ozolas buvo drąsus teigti, jog nacionalizmas yra būtinas Tautai išlikti. Tas Atgimimo rytmečio žmogus – pats R.Ozolas – įsirašė į tą genetinę liniją, – buvo naujos kartos Atgimimo šauklys, neeilinis Lietuvos Atgimimo žmogus.

Graudu, ką jis patyrė savyje. Patyrė žmonių išdavystę ir pamatė, kad tik mažuma suvokia Lietuvos valstybės kelią kaip doros ir darbo Tėvynei kelią. Jo pagrindinė nuostata buvo gyventi dorai ir teisingai, gyventi pagal tam tikrus tiesos ir dorovės principus. Ir į savo aplinką jis taip žiūrėjo, manė, kad jie irgi tokie patys žmonės. Ir jam buvo smūgis pamačius, kaip jie kovoja dėl valdžios ir istorijoje iškelia tik savo asmeninius nuopelnus.

Justinas Marcinkevičius, pavyzdžiui, taip pat buvo išstumtas, nors buvo labiausiai gerbiamas Lietuvos žmonių. R.Ozolas taip pat buvo išstumtas. Nors, jei nebūtų išstumtas, būtų labai daug nuveikęs Lietuvos valstybingumui. Ir kultūros, ir švietimo, ir užsienio politikos srityse galėjo būti daug tvirtesnės lietuvybės šaknys.”

Nors pirmajame Sąjūdžio suvažiavime jis, rašytojas Vytautas Petkevičius ir filosofas Arvydas Juozaitis buvo lyderiai, dabar ištraukiama ir kartojama visai kito asmens pavardė. R.Ozolas iš Atgimimo istorijos buvo stumiamas metodiškai.

Lietuvybė Lietuvoje irgi jau sparčiai nyksta. Prieš tris dešimtmečius būtų visiškai neįmanoma, kad atkurtos valstybės parlamentas balsuotų už trijų svetimų raidžių rašymą asmenvardžių pavadinimuose. Visuomenė tokius savo kalbos išdavikus, jei būtų drįsęs bent vienas pasitaikyti, būtų nušvilpusi. Gal kam nors net akinius sukūlusi. O dabar – ramu! Jokio priešinimosi! Tarsi Tautai jos kalba jau nerūpėtų.

„Vienas iš pagrindinių žodžių R.Ozolo raštuose yra „įsivietinimas”, – priminė V.Rubavičius. – Ne koks globalistinis įsivietinimas, bet tik vietinis, nacionalinis kultūrinis ir tik tam tikroje šalyje, kur gyvena Tauta. Ta šalis yra Dievo duota vieta Tautai. R.Ozolas, aiškindamas kultūrinius dalykus, neslėpė nuostabos, žavėjosi žmonėmis, kurie sugrįžo, įsivietino atgal į Lietuvą. Tokia buvo XIX a. Atgimimo žmonių karta. Jis tą įsivietinimą suprato.

Ir europinės, globalizacijos grėsmės jam buvo suprantamos. Kai žemė paverčiama sklypais, preke, nors šiaip jau žemę reikėtų vertinti kaip Tautos šventą gyvenamąją vietą. Kai parandame šią šventumo pajautą, netenkame savo pagrindų. Bet jau buvo įsisukęs godumo ratas, įtraukęs daug žmonių, pasitelkęs matininkus. Jie labai praturtėjo, bet negali būti nedorų valstybės pamatų, nes nedori valstybės pamatai negali būti tvirti.”

Ko gero, kitaip atkurtos valstybės kelią įsivaizdavusiam R.Ozolui toks jo tėvynainių godus elgesys galėjo atrodyti didžiule tragedija. Bet V.Rubavičius su tuo sutiko tik iš dalies:

„Aš manau, per skambu tą vadinti tragedija. Bet kai kurių tragiškų dalykų jam teko išgyventi neabejotinai. Kai sutinki buvusį bendražygį, o jis jau suka nuo tavęs akis, tai nėra lengva. Jam taip pat būtų labai skaudu šiuo metu žiūrėti, kaip prieš lietuvybę nukreiptais propagandistais tapo jo leisto, redaguoto laikraščio „Atgimimas” buvę jauni bendradarbiai, kurie dabar yra susibūrę LRT.

Duok Dieve, R.Ozolas nebus užmirštas, bet matau tendenciją tuos Atgimimo žmones trinti ir stumti į istorijos, vadovėlių, aukštųjų mokyklų programų paraštes. Taip vyksta su Jonu Basanavičiumi, Antanui Smetonai paminklas iki šiol nepastatytas, ir V.Kudirka kažkieno nepatingėtas apšaukti antisemitu. Yra tendencija Lietuvos Atgimimo žmones apjuodinti, lietuvybę nutrinti, kad vadintumės Lietuva, bet jau būtų nesvarbu, kad lietuviai čia gyvena.”

Bet kaip apšmeiši R.Ozolą, kuris gyveno dorai? Nebūtinai visada suprastas, tačiau bent jo dorumu, padorumu jokia Lietuvos valdžia neabejojo. Manau, jo padorumu neabejoja net su R.Ozolu kartu „Atgimime” dirbę kai kurie žurnalistai, dabar tapę tik „teisingosios linijos” propagandistais, apskalijančiais kitaminčius. Tačiau, kaip sakė V.Rubavičius, ir apie poetą, Tautos dainių Just.Marcinkevičių, nebuvo galima pasakyti nieko blogo, bet tas nesutrukdė jį šmeižti. Neaišku, kaip pasisuks Lietuvos istorijos rašymas.

Gal Lietuvos Atgimimo istorijoje, vykusioje XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje, liks tik vienas herojus ir pora jo padėjėjų?

Šaltinis: respublika.lt

 

Patiko? Pasidalinkit! Ačiū. 🙏
Laisvadienis
Reklama
error: Alert: Content is protected !!