Buvusi Seimo narė Neringa Venckienė sekmadienį socialiniame tinkle parašė, jog vasario 19 d. Deimantei sukanka 20 metų. „Kur ji dabar“ – klausia teta. O būrelis Lietuvos žmonių kiekvieno mėnesio 17 dieną iškelia plakatą su kitokiu klausimu: „Ar dar gyva Deimantė?“
Šį klausimą visuomenininkai Klaipėdos centre uždavė jau 141-ąjį kartą. Jie čia renkasi kiekvieno mėnesio 17-ąją dieną jau daugiau kaip dešimt metų. Tam, kad prisimintų visą Lietuvą sukrėtusią ir klausimų vis dar keliančią Garliavos istoriją, bei atkreiptų dėmesį į šiuo metu šalį krečiančias negeroves. Viena iš šios akcijos aktyvisčių – Virginija Jurgilevičienė – mano, kad pedofilijos klanas iš tiesų egzistuoja. O jo tinklas gali raizgytis net iki valdžios.
17 diena pasirinkta ne šiaip sau – 2012 m. gegužės 17-ąją buvo įvykdytas Deimantės Kedytės perdavimas, kai 240 pareigūnų ir antstolė iš Venckų namų išplėšė mergaitę ir perdavę motinai Laimutei Stankūnaitei. Nuo tos dienos Vilniuje kiekvieną mėnesį po prezidentūros langais rinkosi šios istorijos sukrėsti žmonės, rašydavę ant grindų žodį „TIE-SOS” ir klausdami, ar dar gyva Deimantė?
Bėgant metams žmonių, kurie bet kokiu oru ir bet kuriomis sąlygomis ateitų šį klausimą užduoti, vis mažėjo. Kaip yra pasakojusi prie šios iniciatyvos prisidėjusi skulptorė Joana Noreikaitė, per visą tą laiką dėmesio iš prezidento rūmų žmonės taip ir nesulaukė: „LGBT atstovai čia visuomet šiltai priimami, o pas mus, išskyrus apsaugą, nebuvo niekas išėjęs.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė tą kiekvieno mėnesio dieną nedrįso net į darbą atvažiuoti ir išvažiuoti pro paradines duris. Ji važiuodavo iš kitos pusės. Ko bijoti? Niekas iš mūsų niekada nebuvome nusiteikę agresyviai. Bet gal tai yra gėda ir kaltės jausmas? Mes rašėme laiškus, bet į juos būdavo atsakoma ne apie tai, ko klausiama. Vieną kartą į mūsų ilgą ir išsamų laišką buvo atsakyta kone dviem sakiniais, kurie skambėjo maždaug taip: „Ačiū, kad domitės. Geros dienos.” Turbūt, nėra kaip atsakyti.”
2022 m. gegužę, suėjus dešimčiai metų po Garliavos šturmo, Vilniuje tokia akcija įvyko paskutinį kartą. Bet panaši iniciatyva visą šį laiką vyko Klaipėdoje. Ir ji vyksta iki šiol. Sausį Klaipėdos centre, Atgimimo aikštėje, su plakatais žmonės susirinko 140-ąjį kartą.
„Vakaro žinioms” daugiau apie čia besilankančius žmones sutikusi papasakoti aktyvi klaipėdietė Virginija Jurgilevičienė sako, kad dalis iniciatyvą palaikančių žmonių patys iš arti stebėjo Garliavos istoriją.
„Po mergaitės perdavimo kilo mitingai įvairiuose miestuose. Vėliau sužinojome, kad J.Noreikaitė Vilniuje vykdo tokią akciją, šiuo pavyzdžiu pasekėme mes. Iš pradžių degdavome žvakutes, sniege rašydavome žodį „TIE-SOS”. Šiandien tie, kurie vis dar ateina, yra čia dėl įvairių priežasčių. Vienas mūsų dalyvis visą šį laiką laikosi nuomonės, jog tuo metu įvykdytas mergaitės perdavimas buvo neteisėtas ir antivalstybinis.
Kai išgirdome, kad akcija Vilniuje nebetęsiama, svarstėme, ar sustoti ir mums. Šis žmogus kategoriškai prieš tokią idėją, nes jis laikosi nuomonės, kad tuometis policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis ir jo pavaduotojas Renatas Požėla elgėsi neteisėtai ir turi būti nubausti. Kol jie nenubausti, tol šis žmogus ateis čia kiekvieną mėnesį.
Mes buvome tie, kurie 2012 m. važiavome į Garliavą, bendravome su ten budinčiais žmonėmis. Matėme, kad vaikas ten tikrai nėra skriaudžiamas. Tiems, kurie ten buvo, visiškai aišku, kad nusikaltimai buvo priskirti ne tiems žmonėms, kurie juos vykdė. Jeigu susitaikysime su šia neteisybe, prarasime savo tautinį orumą. Juk atrodo, savo akimis matėme, kur yra gėris, bet valdžia nusprendė kitaip”, – pasakoja V.Jurgilevičienė.
– Tuo metu Klonio gatvėje budėję žmonės vėliau buvo vadinami patvoriniais, violetiniais, buvo marginalizuoti, išstumti į visuomenės paraštes. Jums pavyko to išvengti?
– Aš 1992 m. įkūriau daugiavaikių šeimų bendriją ir nuo to laiko visuomet buvau visuomeninėje veikloje. Tad darbo iš manęs atimti niekas negalėjo. Taip, buvome išvadinti tinginiais, neva nieko nedirbame, nes ne tik čia renkamės, bet dalyvaujame tarybos posėdžiuose. Vytautas Čepas, dar būdamas tarybos nariu, mus buvo išvadinęs darmajedais (dykaduoniais – liet.k.). Dėl to kreipėmės į etikos komisiją, sulaukėme atsiprašymo ir dabar draugiškai bendraujame.
Mes ateiname paklausti ne tik, ar dar gyva Deimantė, bet keliame ir kitus svarbius klausimus. Ateiname, nes norime susieti tai, kas buvo praeityje, su šiandienos Lietuva. Čia ateina žmonės, kurie negali neateiti, nors ir nėra niekieno kviečiami. O jau kaip mes girdimi ir vertinami – tai jau kitas dalykas.
– Ar pati turite atsakymą, ar Deimantė dar gyva?
– Labai norėtume, kad ji būtų gyva… Mes manome, kad ji yra pedofilijos liudininkė. O ar liudininkai išlieka gyvi, kai aplink buvo tiek mirčių… Kas nutiko su ta mergaite, kuri šiandien jau yra suaugusi, mes nežinome. Žino tik tie, kurie priėmė sprendimą ją patalpinti ten, kur ji dabar yra.
Nežinome, ar gyva jos mama, Laimutė, kuri taip pat pateko į šį verpetą. Gal tarp gyvųjų jau nėra nei Laimos, nei Deimantės? Jeigu taip yra, tie, kas tokį nusikaltimą įvykdė, aiškintų, kad jos yra įslaptintos liudininkės. Tai būdas paslėpti nusikaltimą nuo visuomenės.
– Teismai pasakė, kad pedofilijos nebuvo, Drąsius Kedys miręs, kaip ir tie, kurie buvo kaltinti pedofilija. Nuo ko tada saugoma mergaitė?
– Jeigu pedofilijos nebuvo, kam ją taip saugoti? Daugybė žmonių to klausia. Nei mergaitė, nei jos mama nebuvo pavojingos visuomenei. Kam jas įslaptinti? Žmonės klausia ir klaus, nes bijo, kad tai gali pasikartoti.
Žinote, kai mes kiekvieną mėnesį stovime toje aikštėje, kai kurie žmonės prieina ir klausia, kodėl mes čia. Dalis visuomenės atminties jau ištrinta. Bet kai kurie vis dar atsimena. Mes esame tos istorijos dalyviai, stebėtojai ir manome, kad buvo ne taip, kaip mums aiškina. Neabejoju, kad tie, kurie matė tuos įvykius savo akimis, niekada nepatikės oficialia versija.
Tai tikrai nebuvo vienos šeimos istorija. Žinote, maždaug 1994 m., praėjus porai metų po to, kai įkūriau daugiavaikių šeimų bendriją, į organizacijos veiklą įsijungė pedofilas. Atrodė malonus žmogus, pateikė save skurstančių šeimų gelbėtoju. O vėliau į mus kreipėsi socialinė darbuotoja, kuri papasakojo, kas tai per žmogus.
Pasirodo, jis buvo išsinuomavęs bendrabučio kambariuką, ieškojo šeimų, kurios vartoja alkoholį, neprižiūri savo vaikų. Tuomet pradėdavo su tais vaikais bendrauti, atnešdavo jiems drabužėlių, pratindavo prie savęs ir vaikas gal net nesuprasdavo, kad paskui tas „geras dėdė” jį tvirkindavo.
Paaiškėjo, kad tai žmogus, turintis ir daugiau pažįstamų su panašiais pomėgiais. Aš jau tada supratau, kad tai tinklas. Kai pasakėme tam žmogui, jis viską neigė, bet daugiau organizacijoje nepasirodė.
– Dabar žinome, kad pedofilų gali būti ir Seime.
– Manau, kad ir buvęs Seimo narys Kristijonas Bartoševičius galėjo veikti ne vienas, yra susijusių žmonių. Bet baudžiamas tik jis vienas. Mes pamatome tik atskirus atvejus, bet net ir jiems paaiškėjus, niekas nieko nesako apie tą tinklą. Garsiai apie jį buvo prabilęs tik D.Kedys.
Mane dažnai kaltina, kad kuriu sąmokslo teorijas, bet sprendžiant iš mūsų patirties su pedofilu organizacijoje, atrodo, kad tas tinklas buvo dar sovietiniais laikais. Gal mes, išsikovoję Nepriklausomybę, nepamatėme, kas yra mūsų valdžioje? Gal jie ir sėdi ten nuo 1990 m. ir jokia Lietuva jiems net nerūpi? Nesakau, kad visi, bet jų ten yra.
– Seime jau yra pateiktas pasiūlymas steigti viešą seksualinių nusikaltėlių registrą, bet idėja vis dar stringa…
– Manau, kad tai būtų geras žingsnis. Šiemet bus rinkimai. Gal visų kandidatų galima būtų klausti, ar jie palaiko tokį registrą, ar ne. Manau, kad tai klausimas, kuris turėtų būti svarbiausias visai visuomenei.
Vito Tomkaus trigrašis: Dėl viešo seksualinių nusikaltėlių registro paskelbimo… Išklausęs įvairias diskusijas, aš taip iki galo ir nesupratau: ar valdžia nori apsaugoti mūsų vaikus nuo pedofilų ar nori pedofilus apsaugoti nuo piktų žmonių žvilgsnio? Jeigu ji net pasiryš pagaliau paviešinti pedofilų duomenis be jų nuotraukų – rezultatas bus lygus nuliui. Juk šiais susvetimėjimo laikais kaimynai savo kaimynų dažnai nepažįsta! Todėl net perskaičius, kad Petraitis ar Antanaitis yra pedofilas, niekas nežinos kaip apsaugoti savo vaikus nuo pedofilo, kuris neaišku kaip atrodo? Dar pamenu, kaip tarybiniais laikais parduotuvių vitrinose iškabindavo girtuoklių nuotraukas su užrašu: „Jie daro gėda mūsų miestui!” Būdavo labai efektyvu. Bet pedofilai dažniausiai užima labai aukštus postus mūsų visuomenėje, todėl jiems gėdytis prie pareigų nepritinka. Tad belieka gėdytis mums, kad nesugebame jiems pakankamai vaikų prigimdyti…
Šaltinis: respublika.lt
