Žydai lieja pyktį: pareiškė, kad Lietuvą sukūrė jie, piktinasi Užgavėnių šventimu

Naujienos

Užgavėnės – vėl dėmesio centre: šventė siejama su neapykantos kurstymu, neapsieita ir be istorijos interpretacijų

Antradienį, vasario 13 d. Lietuvoje buvo minimos Užgavėnės – šventė, kai į gatves išeinantys persirengėliai savo kostiumais ir kaukėmis siekia išvaryti žiemą ir taip prisikviesti pavasarį.

Daugeliui lietuvių šios šventės aiškinti tikrai nereikia: su Užgavėnių tradicijomis užaugo ne viena karta. Tačiau būtent pastaraisiais metais šios senos šventės tradicijos imamos vis dažniau kritikuoti.

Ypač didelį nepasitenkinimą švente reiškia Lietuvoje gyvenantys žydai. Juk būtent per Užgavėnes vaikams įprasta persirengti ir įsikūnyti į įvairius personažus. Vieni tampa raganomis arba velniais, kiti – persikūnija ir į čigonus ar „žydukus“. Ilgą laiką kasdienėje kalboje toks persirengimas ir išėjimas į gatves buvo vadinamas tiesiog „žydavimu“.

Žydų tautybės asmenys tuo piktinasi: teigia, kad tokie papročiai, įvairūs eilėraščiai ir dainos yra įžeidžiantys žydų tautybės žmonės, o pati Užgavėnių tradicija tėra Viduramžių laikų palikimas, nederantis šių laikų, modernioje ir krikščioniškoje Lietuvoje. Negana to, pabrėžiama, kad būtent žydai neva ir sukūrė šią dabartinę Lietuvą.

Užgavėnių tradicijos vėl sulaukė kritikos. ELTA nuotrauka
Užgavėnių tradicijos vėl sulaukė kritikos. ELTA nuotrauka

Užgavėnės – tamsuma dvelkianti Viduramžių šventė, Lietuva – žydų sukurta valstybė

Lietuvos žydas Danielis Lupshitzas šalies žiniasklaidoje atvirai kritikuoja Užgavėnių tradicijas ir papročius. Jo teigimu, ypač netinkami yra papročiai, kai vaikai persirengia žydais, eina per namus, prašo pinigų, saldainių, naudoja tokius eilėraščius kaip „mes žydukai Lietuvos, norim blynų ir kavos“ ar pan.

„Noriu suprasti, tai jūs katalikai, krikščionys ar švenčiat šventes, kurios atėjo iš viduramžių? Kitas dalykas – deginti moterį? Net jeigu tai yra lėlė. Tai gal šiek tiek reikėtų susiturėt su tom skanduotėm ir tom nosim ant kaukių, kad ir kaip „linksma“ bebūtų. Mes žydukai Lietuvos, ajajaj. Žydukai Lietuvos pastatė šitą Lietuvą, jeigu ką“, – piktinasi D. Lupshitzas.

Lietuvos žydas Simonas Gurevičius taip pat negaili kritikos Lietuvoje švenčiamų Užgavėnių šventei. Jo teigimu, tokia tradicija tik gadina šiandienos gyvenimą, o papročiai, jei kažkada ir buvo juokingi, dabar Lietuvoje, ypač po Holokausto, neturi būti pateisinami.

„Šita šventė ilgą laiką nebuvo asocijuojama su jokiais pasityčiojimais iš kitos tautos ar etninės grupės. Tam tikru momentu atsirado tas pasityčiojimas. Aš manau, kad atėjo laikas tą pasityčiojimą išmesti lauk ir švęsti šventę normaliai“, – teigia S. Gurevičius.

Vis dėlto, neaišku, juk Užgavėnės turėtų būti švenčiamos „normaliai“. Juk tai sena lietuvių šventė, o jos papročiai ir tradicijos susiformavo ne per vieną dešimtmetį. Anuomet, senajame Lietuvos kaime tai buvo didžiulė šventė, susijusi su žmonių įsitikinimais, papročiais, burtais ir linksmybėmis.

Docentas, mokslų daktaras ir etnologas Arūnas Vaicekauskas yra teigęs, kad pasakyti, kada tiksliai atsirado Užgavėnės yra sunku, nes nėra pakankamai senų šaltinių[2]. Lietuviška informacija apie tai siekia tik XVII a., bet ir joje aprašomos ne kaimo Užgavėnės, o miesto studentų pasilinksminimai šią dieną.

Mokslininko teigimu, yra dvi galimybės: viena jų – kad Užgavėnės, kaip atskira šventė, susiformavo su krikščionybės atėjimu į Lietuvą XV a. pradžioje, o kita – kad Užgavėnės yra senosios lietuviškos kultūros Naujieji metai.

Be to, profesorius etnologas A. Vaicekauskas yra sakęs, kad persirengimas yra vienas seniausių žmonijos ritualų, egzistuojantis nuo pat žmonijos kultūros atsiradimo. Jo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad persirengimas yra svarbi Užgavėnių dalis, galima teigti, kad tai yra viena ritualine prasme seniausių mūsų švenčių.

Keistas naratyvas: žydai jau tapo Lietuvos kūrėjais?

Laikais, kai į politinę korektūrą orientuotos diskusijos ima virša, Užgavėnės ir jų papročiai kritikos sulaukia vis dažniau. Nors dalis senųjų tradicinių kaukių ar net liaudiškų posakių ar eilėraščių iš tikrųjų galėjo turėti neigiamų atspalvių, galima suabejoti, ar dabartiniai vaikai, persirengę „čigonais“ ar „žydukais“, turi kažkokios užslėptos neapykantos ar noro pasityčioti, pažeminti šioms grupėms priklausančius asmenis.

Vis dėlto, prabilus Lietuvos žydams, į tokias diskusijas atkreiptas didesnis dėmesys. Juk atsižvelgiant į dabartinę geopolitinę situaciją pasaulyje ir Lietuvos bei kitų Vakarų šalių poziciją, žydų tautybės asmenims dabar suteikiamas išskirtinės sąlygos pasisakyti, išreikšti savo mintis, sukritikuoti vieną ar kitą jiems netinkantį politikos, sprendimų priėmimo ar eilinio kasdienio gyvenimo aspektą, kurį jį suvokia kaip įžeidimą visai jų tautai.

Žydai teigia, kad tai jie sukūrė Lietuvą. Cole Keister/Unsplash nuotrauka
Žydai teigia, kad tai jie sukūrė Lietuvą. Cole Keister/Unsplash nuotrauka

Tačiau jei kritika Užgavėnių tradicijoms dar gali būti pagrįsta ir suprantama, sudėtinga suprasti, kas turima omenyje, kai kalbama apie tai, kad „Lietuvos žydai pastatė šitą Lietuvą“. Juk Lietuvos sukūrimo istorijoje iki šiol žydų nebūta, o gal mūsų istorikai bei patys piliečiai kažką praleido?

Juk nuo seno teritorijoje, kurioje dabar yra moderni Lietuva gyveno įvairios vietinės gentys. Pirmą kartą pati Lietuva paminėta 1009 m. Kvedlinburgo analuose, kur Lietuvos vardo ankstyviausias žinomas paminėjimas aprašomas drauge su vienuolio nužudymu ir nesėkminga krikščioniškąja misija.

Pats Lietuvos kaip valstybės susidarymas siejamas su laikotarpiu tarp 1219 ir 1295 m. 1219 m. dvidešimt vienas lietuvių kunigaikštis pasirašė taikos sutartį su Voluine. Tai laikoma pirmu tvirtu įrodymu, kad buvo prasidėjęs baltų genčių vienijimosi procesas. Oficialiai, pirmuoju didžiuoju kunigaikščiu laikomas Mindaugas, kuris kartu laikomas ir Lietuvos valstybės įkūrėju. Apie Mindaugo kilmę žinoma itin mažai, tačiau nėra duomenų, kad jis susijęs su žydų tauta.

Tačiau tai buvo tik Lietuvos pradmenys. Bėgant amžiams, o mūsų šaliai susiduriant su vis naujais iššūkiais, prie jos kūrimo, išlikimo bei garsinimo prisidėjo daugybė iškilių asmenų.

Tautos tėvu neretai vadinamas ir Jonas Basanavičius, kuris dar 1905 m. organizavo ir pirmininkavo Didžiajam Vilniaus Seimui, tapo Nepriklausomybės Akto signataru, pirmuoju pasirašiusiu Nepriklausomybės aktą.

Už dabartinę Lietuvą galima dėkoti ir neretai kontraversiškai vertinamam prezidentui Antanui Smetonai, Lietuvos partizanams ir rezistentams, drąsiai priešinusiems okupacinei valdžiai ir tiems, kurie kovojo tiek su sovietų, tiek su nacių teroru. Padėkoti reikėtų ir Sąjūdžiui, Sausio 13-osios aukoms ir visiems, kurie padėjo šaliai išlikti iki pat šių dienų.

Neatmetama, kad vienu ar kitu istorijos laikotarpiu reikšmingą indėlį į Lietuvos istoriją įnešė ir ne vienas žydų tautybės žmogus. Tačiau taip pat prie valstybės, kurioje gyveno kūrimo galėjo prisidėti ir romai, totoriai, lenkai, tie patys rusai.

Tiesa, jeigu pastarieji viešojoje erdvėje ima dalintis tokios alternatyvios ir jiems patogios istorijos faktais, tokios idėjos yra greitai sulyginamos su propaganda. Vis dėlto, šiuo atveju to nematome. Tiek šalies politikai, tiek žiniasklaida didesnį dėmesį skiria žydiškos kilmės asmenų kritikai Užgavėnėms, o ne melagingų istorinių faktų skleidimui.

Šaltinis: 77.lt

Patiko? Pasidalinkit! Ačiū. 🙏
Laisvadienis.lt
error: Alert: Content is protected !!