1994 metais Lietuvą sukrėtęs vaiko pagrobimas ir ikonine tapusi akimirka: „Nebijok, mes tavęs atėjome“

Naujienos

„Jis apsivijo rankutėmis man aplink kaklą. Sakiau: nebijok, nebijok, mes tavęs atėjome“, – prieš 30 metų Lietuvą sukrėtusią vaiko pagrobimo istoriją prisiminė buvęs Lietuvos policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius. Apie pirmąją nepriklausomos Lietuvos istorijoje nagrinėtą vaiko pagrobimo bylą taip pat pasakojo ją nagrinėjęs, nusikaltėliams griežtas bausmes skyręs Romualdas Matonis.

„Juvelyrinis“ policijos pareigūnų darbas

„1994 metais Lietuvą sukrėtė žinia, kad Kazlų Rūdoje pagrobtas vaikas, einantis iš mokyklos. Tai buvo muitinėje dirbančio žmogaus sūnus. Pagrobėjai tikėjosi už vaiką gauti nemažą sumą pinigų, išpirką“, – pasakojo buvęs Lietuvos policijos generalinis komisaras V. Grigaravičius.

Tuo metu Alytaus pareigūnams vadovavęs LRT.lt pašnekovas prisimena, kad vos tik sužinojus apie rugsėjo 13-ąją dingusį vaiką, policija pradėjo kruopščią dingusio mažamečio paiešką, keltos ir tikrintos įvairiausios versijos.

„Kai pagrobėjai susisiekė su tėvais, paskelbė, kokią sumą nori gauti už vaiką, jei nori pamatyti jį gyvą, prasidėjo tikrasis darbas. Daugmaž nustatyta, iš kurios vietos skambinama, paaiškėjo, kad pagrobėjai – kažkur prie Alytaus. Tada prisijungėme mes, Alytaus policija“, – teigė jis.

Pasak V. Grigaravičius, pareigūnai konsultavo su nusikaltėliais telefonu bendravusius tėvus, nustatinėjo, kur tiksliai laikytas berniukas. Pagrobėjai reikalavo 30 tūkst. dolerių išpirkos, pinigus reikėjo pristatyti į Vilniaus geležinkelio stotį. Dalį sumos berniuko tėvas perdavė stotyje priėjusiai moteriai, plaukus slėpusiai po tamsios spalvos peruku. Netrukus nusikaltėliai darkart susisiekė su mažamečio šeima ir paragino sumokėti likusią pinigų sumą. Darkart į akistatą su viena iš pagrobėjų išsiruošusį vyrą slapta stebėjo policijos pareigūnai.

„Ratas pamažu siaurėjo, žvalgybinėmis priemonėmis nustatyta, kad vaikas gali būti laikomas sodo namelyje už Alytaus, <…> tada paieškos susiaurintos, organizuotas įtariamųjų stebėjimas ir panašiai“, – prisiminimais dalijosi V. Grigaravičius.

Jo teigimu, galiausiai pavyko išsiaiškinti, kuriame sodo namelyje laikomas pagrobtas 8-erių vaikas, išlaisvinimo operacijoje dalyvavo Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ pareigūnai.

„Pamenu, ten stovėjo lengvasis automobilis. Aš „Aro“ pareigūnams – tuo metu Alytuje buvo „Aro“ kuopa – sakau: reikia pradurti padangas, kad negalėtų pabėgti pagrobėjai. Paaiškėjo, kad niekas neturi jokio peilio. Po to vienas „Aro“ pareigūnas surado vinį, numestą šalikelėje, pradūrė padangas. Priimtas sprendimas šturmuoti namelį, rastas berniukas, laikytas tamsioje patalpoje“, – pasakojo jis.

„Miegojo ant skuduro, valgyti gaudavo kartą per parą ir tik virtos mėsos, atsigerti vandens. Kai pavogė vaiką, pagrobėjai iš karto jam grasino pistoletu. Vėliau policininkai surado šį daiktą, tai buvo žiebtuvėlis. Vis dėlto, vieną kartą berniukas mėgino pabėgti, jam nepavyko, bet nepavyko ir išpirkos reikalautojams“, – skelbta tos dienos „Panoramos“ reportaže.

Akimirka, kai Alytaus pareigūnams vadovavęs V. Grigaravičius ant rankų laikė išgelbėtą berniuką, tapo ikoninė. „Jis apsivijo rankutėmis man aplink kaklą. Sakiau: nebijok, nebijok, mes tavęs atėjome. Paskui jau kabinete, kai parsivežėme, vaišinome sausainukais, arbata, nupirkome limonado“, – sakė V. Grigaravičius.

Po sėkmingai atliktos operacijos V. Grigaravičius Vidaus reikalų ministerijos, Marijampolės ir Alytaus pareigūnų darbą žurnalistams apibūdino kaip „juvelyrinį“. Bėgant metams nuomonės nepakeitė ir pasakojo, koks tai sunkus, ypatingų pastangų reikalaujantis darbas.

„Pagrobėjai nebuvo kvaili, elgėsi gudriai, netgi buvo momentas, kai apgavo sekimo padalinį. Viena moteris įėjo Vilniuje į tualetą, neišeina. Laukia, laukia – nėra jos. Pasirodo, ji nuėjo į tualetą, pasikeitė drabužius, prisitvirtino peruką ir išėjo kaip visai kita moteris, todėl jos nepastebėjo“, – vieną iš pagrobėjų prisiminė jis.

Beje, susisiekę su tėvais, pagrobėjai specialiai kalbėjo rusiškai, bandė dar labiau suklaidinti.

LRT.lt kalbintas V. Grigaravičius pabrėžė, kad ir prieš 30 metų, ir dabar tokios pagrobimo istorijos, kai nusikaltėliai reikalauja išpirkos, ypač retos. Šį nusikaltimą kruopščiai suplanavę pagrobėjai tikėjosi lengvai užsidirbti, manė, kad muitinėje dirbantis berniuko tėtis turi sukaupęs krūvą pinigų, svarstė jis.

Pašnekovas prisimena, kad tęsiantis gelbėjimo operacijai laiko emocijoms nebuvo, jos užliejo tik tada, kai vaikas buvo saugus.

„Susikaupęs dirbi seklio darbą ir tiek, o paskui, kai suradome vaiką, išlaisvinome, tokia palaima, euforija ir atsipalaidavimas, kad viskas gerai, įveikėme pagrobėjus“, – kalbėjo jis.

Bylą nagrinėjęs teisėjas: neatrodė, kad nusikaltėliai gailisi

Teismas nustatė, kad nusikaltimą įvykdė Loreta L., kuriai skirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė, jos vyras Artūras L. teismo verdikto nesulaukė, nusižudė areštinėje. Kaltu pripažintas ir sutuoktiniams talkinęs Ramūnas L., jam skirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė.

Bylą prieš tris dešimtmečius nagrinėjęs teisėjas Romualdas Matonis, anuomet pirmininkavęs Marijampolės teismui, taip pat gerai prisimena šią istoriją. Tuo metu jauną (33 metų) teisėją šis nusikaltimas sukrėtė, vis dėlto, atsižvelgiant į praeito amžiaus pabaigos kriminogeninę situaciją šalyje, nusikaltimas nebuvo netikėtas.

„Kai aplink viskas degė ir sproginėjo, buvo veikiau dėsninga, kad kas nors baisaus gali nutikti Lietuvoje“, – svarstė jis.

Pašnekovas prisiminė, kad bylos nagrinėjimas truko ne vieną posėdį, tačiau galiausiai priimtas teisingas sprendimas, kaltieji nubausti griežtomis bausmėmis, nors tuo metu galiojo iš sovietinių laikų perimtas Baudžiamasis kodeksas (BK), kuriame už vaiko pagrobimą grėsė laisvės atėmimas iki 2 metų.

„Tas dešimtmetis buvo visiško teisinio neapibrėžtumo laikas, nes keitėsi visuomeniniai ir teisiniai santykiai, teisės taikymo prasme viskas buvo nauja“, – sakė jis, paaiškinęs, kad nusikaltėliai iš tėvų reikalavo išpirkos, tad teismas dėl turto prievartavimo skyrė griežtesnes bausmes.

„Man išlikęs prisiminimas, kad kaltinamoji elgėsi įžūliai, Ramūnas L. kuo nors neišsiskyrė. Išlikęs Loretos L. vaizdo įrašas, kur prie Vilniaus geležinkelio stoties ji, užsimaukšlinusi juodą garbanotų plaukų peruką ir užsidėjusi akinius, atvyksta reikalauti pinigų“, – prisiminė jis.

Anot pašnekovo, 1995 metais paskyrusio bausmes, neatrodė, kad berniuką pagrobę nusikaltėliai dėl poelgio būtų gailėjęsi.

LRT.lt R. Matonis, kuris šiuo metu dirba advokatu, pasakojo, kad šis atvejis buvo sudėtingas, bet ir įdomus.

„Aišku, teko sukti galvą, bet kad buvo sunku, tikrai nesiskundžiu“, – pasakojo jis.

Nusikaltėliams griežtas nuosprendis buvo netikėtas

Žiaurių nusikaltimų pažymėtu laiku teisingumą vykdęs R. Matonis LRT.lt pasakojo, kad ne kartą naktimis sulaukdavo keistų skambučių, tačiau tiesioginių grasinimų neteko girdėti.

„Buvo tų nebylių skambučių naktimis į laidinį telefoną, bet dešimtajame dešimtmetyje tai nebuvo išskirtinis dalykas. Kita vertus, augo 5 metų dar neturinti dukrytė ir beveik metukų sūnus, tai nebuvo labai linksma, ypač jei žmona atsiliepdavo“, – sakė jis.

Man atrodo, pasipiktino bausmėmis, gal netikėta buvo, kai už vaiko pagrobimą numatytos niekingai švelnios bausmės.

R. Matonis

Pašnekovas prisimena, kad 8 metų berniuką pagrobę nusikaltėliai teismo sprendimą skundė visų instancijų teismams, tačiau liko nieko nepešę.

Paprašytas prisiminti, kas teismo salėje dėjosi paskelbus nuosprendį, LRT.lt kalbintas buvęs teisėjas pasakojo, kad nusikaltėliai tokių griežtų bausmių nesitikėjo.

„Man atrodo, pasipiktino bausmėmis, gal netikėta buvo, kai už vaiko pagrobimą numatytos niekingai švelnios bausmės. Lyg ir buvo netikėtumo ir pasipiktinimo“, – sakė jis.

Paklaustas, kaip jautėsi, kai į jo rankas pateko siaubingo nusikaltimo – vaiko pagrobimo – byla, atsakė, kad emociškai buvo sunku.

„Teisėjas – ne mankurtas, neįmanoma nekreipti dėmesio, atsiriboti, bet esi teisininkas, teisėjas, žinai, kad nuosprendis turi būti teisingas, todėl asmeniniai dalykai atsitraukia į šalį. Emociškai sunku klausyti, sunku girdėti tai, kas dėjosi, matyti vaiko vaizdo įrašą. Tėvai prieštaravo, kad jis būtų apklaustas teisme, visiškai juos suprantu“, – kalbėjo R. Matonis, paaiškinęs, kad 1995 metais teismo posėdžiuose vaiko teisės nebuvo tinkamai užtikrinamos, nebūdavo galimybės apklausti atskiroje patalpoje ir dalyvauti psichologui, kaip daroma dabar.

Šaltinis: lrt.lt

Patiko? Pasidalinkit! Ačiū. 🙏
Laisvadienis.lt
error: Alert: Content is protected !!