Išsiruošęs į gimtadienio proga suplanuotą kelionę į svajonių šalį Šveicariją, 28-erių kėdainietis Artūras Zinkovskij sau sakė, kad tai – naujas lapas jo gyvenime, nuo kurio atsivers visiškai naujos galimybės ir viskas keisis. Viskas pasikeitė, bet ne taip, kaip jis dėliojo ateities planuose – jaunas vaikinas atsidūrė po traukiniu.
Šių metų gegužės 22-ąją Artūrui sukako 28-eri. Gimtadienio proga jis susiplanavo svajonių kelionę: iš Nyderlandų miesto Arnhemo traukiniu nuvykti į Šveicarijos sostinę Bazelį, kur turėjo susitikti su draugu ir po trijų dienų sugrįžti atgal.
Kelionė baigėsi nė neįpusėjusi – Vokietijoje, kur vyko kova tarp gyvybės ir mirties. Stiprybė ir noras gyventi nugalėjo ir nors gyvenimas po šio įvykio pasikeitė, Artūras rankų nenuleidžia, veikiau priešingai – nori siekti vis daugiau ir daugiau.
Atsibudo ant traukinio bėgių sutraiškyta koja
Prisimindamas kelionės pradžią, pašnekovas pasakoja, kad ji, rodės, klostėsi pagal planą: jis, susikrovęs daiktus, 22 val. vakaro įsėdo į traukinį, kuris, pavažiavęs vieną stotelę, sustojo porai valandų – nors vėlavo, per tą laiką nė vienas keleivis nebuvo išleistas iš vagonų.
Traukinys galiausiai pajudėjo ir kitas sustojimas laukė Kelne, Vokietijoje. Pro vagono langą pamatęs kioską ir matydamas, kad traukinys perone stovės dar aštuonias minutes, Artūras išlipo nusipirkti atsigerti.
„Kol nuėjau iki kiosko, praėjo gal pusė minutės, bet pasukau galvą ir pamačiau, kad mano traukinys po truputį pradėjo išriedėti iš vietos“, – kas vyko prieš lemtingą įvykį prisiminė jis.
Keliavo jis senu traukiniu, su senais vagonais, kurio durys mechaninės, uždaromos pačių palydovų. Traukiniui pradėjus judėti buvo matyti, kad durys dar neuždarytos – atrodė, kad dar suspės į jį įšokti, nes greitis buvo nedidelis.
„Likus gal dviem–trims metrams, darbuotoja man, galima sakyti, prieš akis uždarė duris. Aš bėgdamas dar šokau ant to laiptuko ir neįsivaizduoju, kaip ten pastačiau koją – atsimenu tik tai, kad atsibudau jau ant bėgių, o traukinys nuvažiavęs. Galvojau, kad sapnuoju“, – mintimis keliaudamas po dar šviežius prisiminimus kalbėjo A. Zinkovskij.
Vienas po kito bandymai atsikelti ir pasitraukti nuo riedmenų buvo nesėkmingi – Artūro žodžiais, „blauzdikaulis jau laikėsi tik ant kelnių“, trys dešinės rankos pirštai buvo visiškai sužaloti.
Kaip paaiškėjo, nukritusį ant bėgių vaikiną pervažiavo traukinys, net ekspertizėje parašyta, kad blauzdikaulis buvo sutrupintas į visiškai smulkias dalis – nebuvo įmanoma suskaičiuoti, kiek jų iš tiesų buvo, kaulas buvo suknežintas.
Negalėdamas pajudėti ant bėgių išvydo artėjantį lokomotyvą
Likęs vienui vienas ant bėgių antrą valandą nakties Artūras net negalėjo niekam paskambinti – telefonas liko nukritęs toliau už jo nugaros, jis iš visų jėgų šaukėsi pagalbos, kai prieš akis išniro dar vienas atvažiuojantis lokomotyvas:
„Bandžiau stotis, bandžiau slėptis, pavyko apsiversti ant pilvo. Turėjau slėptis – jis važiavo mano puse, manęs nepamatė, nei prilėtino, nei ką… Sustojo tik kažkur už 50 metrų.
Šalia dar buvo metalinė dėžė palei žemę, su ja pravažiuodamas dar mane užkabino, jaučiau, kaip ji trenkėsi į nugarą.“
Vienintelė išeitis atsidūrus tokioje situacijoje buvo rėkti ir kviestis pagalbos. Po minutės ar dviejų atbėgo žmogus, kuriam sušuko duoti diržą – nepažįstamajam jį numetus Artūrui, jam pavyko apsivynioti sužalotą koją ties šlaunimi, kad sustabdytų kraujavimą.
„Įsikandau jį į dantis, susiriečiau į kamuoliuką ir visą laiką tiesiog šaukiau, nes skausmas buvo begalinis, kaip ir šokas, stresas – viskas viename“, – sako pašnekovas.
Užtruko kelias minutes, kol į nelaimės vietą subėgo daugiau žmonių – jie už kairės kojos ir rankos iškėlė vaikiną ant platformos. Šį momentą jis prisimena su siaubu: „Kai mane kėlė, aš galvojau, kad suplyšiu per pusę, nes jaučiausi visas sulūžęs.“
Aplink Artūrą ant platformos ėmė būriuotis žmonės, o jis negalėjo padaryti daugiau nieko, nei tik rėkti. Per kelias minutes buvo prarasta daug kraujo, – ėmė temti sąmonė, kad išliktų sąmoningas iki atvykstant pagalbai, jį ėmė kalbinti nepažįstamasis, klausė, koks jo vardas, kur keliauja.
Kojos išsaugoti nepavyko, pirštus medikai išgelbėjo
Atskubėję greitosios pagalbos specialistai skubiai uždėjo kaukę – jis iki šiol nežino, kuo kvėpavo, bet ją uždėjus, kaip pats sako, „pasidarė labai gera“, greitai nurimo. Jis atsibudo tik kitą dieną, Kelno universitetinėje ligoninėje, jau po operacijos, trukusios penkias valandas.
„Nepavyko išgelbėti mano kojos, nes ji buvo visiškai sutrupinta, bet rankos pirštai išgelbėti – pradžioje jie pridėjo dirbtinę odą, eigoje buvo kelios operacijos, buvo nuimta oda nuo kitos rankos, perdėjo ant pirštų, sveiką pirštą prijungė prie nesveikų ir sveikasis išgydė nesveikuosius“, – apie ligoninėje įveiktą kelią pasakojo pašnekovas.
Trys su puse savaitės, praleistos ligoninėje Vokietijoje, nebuvo lengvos – koja dalimis amputuota ne per vieną kartą, įsimetė infekciją, su kuria medikams pavyko sukovoti.
Praėjus maždaug mėnesiui po nelaimės, Artūras sugrįžo į Lietuvą. Vos grįžus laukė penkios dienos ligoninėje – nors atvyko tik apžiūrai ir žaizdų perrišimui, bet pamatę, kad hemoglobinas siekia vos 72 – kone perpus mažiau nei norma – gimtojo miesto medikai jo namo nebeišleido, sulašino virš litrą kraujo, kad atstatytų rodiklius.
„Hemoglobinas atsistatė, pasijaučiau geriau ir spalvą atgavau, jau ne toks perbalęs buvau, bet iki šiol nesuprantu, kaip mane iš Vokietijos galėjo išleisti su 72 hemoglobino – tai neįtikėtina“, – neslėpė jis.
Kalbėdamas Artūras šypteli, kad paleistas iš ligoninės ir grįžęs į namus ėmė geriau jaustis, pagaliau galėjo išsimiegoti – namų sienos jį išgydė.
Laukiamiausi pirmi žingsniai su laikinuoju protezu
Šiuo metu vaikinas dienas leidžia reabilitacijoje „Gijos klinikose“, kur stiprėja ir gydosi žaizdas, kad galėtų daryti tai, ko labiausiai laukia: dėtis laikinąjį protezą ir mokytis su juo žengti pirmuosius žingsnius, o vėliau vaikščioti su nuolatiniu protezu.
Vokietijoje gydytojai priėmė nedažnai Lietuvoje ar net kitose šalyse pasitaikantį sprendimą: amputavę koją, paliko pusę kelieno.
„Kai dėsime protezą, turėsiu ir protezinį kelieną, jis bus netolygiai su mano kita koja, bet sako, kad man turbūt bus net lengviau vaikščioti, nes pats kaulas tvirtas, tik kai sėdėsiu, protezas bus išlindęs į priekį.
Jie man ir pasakė: ar geriau vaikščioti patogiau ir nesvarbu tas grožis, ar svarbiau grožis? Aišku, kad jis nesvarbus“, – kalbėjo A. Zinkovskij.
Ateities planai ir žinutė kitiems
Visi įvykiai dar labai švieži, žaizdos nesugiję, bet Artūro balse nėra nė krislelio liūdesio ar savigailos gaidelės. Priešingai – jis į ateitį žvelgia labai optimistiškai, turi galybę motyvacijos stotis ir eiti.
Ir ne tik tai – dar vienas tikslas ateityje bus patekti į paralimpines žaidynes, tik dar nėra tikras, kokioje sporto šakoje. Jis svarsto, kad galbūt taps pirmuoju boksininku Lietuvoje su kojos protezu.
Bokse jis jaučiasi it žuvis vandenyje: A. Zinkovskij šiuo sportu užsiėmė 12 metų, 9 metus priklausė Lietuvos rinktinei, yra Lietuvos jaunių čempionas, dukart Europos jaunių prizininkas ir jaunimo bronzos medalininkas, apdovanotas prezidento padėkomis.
Nors prieš kelerius metus paliko sportą ir išvyko naujų galimybių ieškoti į užsienį, šiandien jis užtikrintai sako, kad šis išbandymas tapo dideliu stimulu vėl siekti sporto aukštumų ir parodyti, kad gyvenimas nesibaigia – nors jis keičiasi, neatima galimybių.
„Tuo momentu aš tikrai jutau, kad arba mirsiu, arba gyvensiu, bet pasirinkau kovoti iki galo. Atsimenu visą avariją ir tai mane stumia į priekį, nes žinau, kiek daug jau atlaikiau ir dabar negaliu pasiduoti.
Aš noriu gauti protezą, noriu vaikščioti. Dar tik esu kelyje iki to, bet aš matau progresą, jaučiu, kad artėju link tikslo – kad galėsiu vaikščioti, galėsiu sportuoti, siekti savo tikslų, tereiks tik nuspręsti, kokį sportą pasirinksiu“, – šypteli vaikinas, pasvarstydamas, kad turbūt patirtis sporte yra vienas iš aspektų, padedančių neprarasti motyvacijos ir atkaklumo.
Nuolatinė veikla ir susikoncentravimas ne tik stiprina kūną, bet ir padeda negalvoti apie kankinančius fantominius skausmus. Nors kojos nebėra, nuolat atrodo, kad ją skauda, traukia mėšlungis – su tuo tvarkytis padeda ir vaistai, ir įvairios veiklos, nukreipiančios mintis.
Pokalbiui judant į pabaigą paklaustas, kokią žinutę norėtų perduoti visiems, Artūras susimąstė. Pagalvojęs teištarė, kad visa tai, apie ką šiandien dalijasi, įvyko per skubėjimą, todėl kitiems linki paprasčiausiai pristabdyti gyvenimo lėkime:
„Visą gyvenimą sporte mokiausi bėgti pirmyn ir siekti rezultato. Dabar suprantu, kad svarbiausia ne tai, kaip greitai finišuoji, o kad apskritai pasiektum finišą. Neskubėkite, saugokite save ir vertinkite kiekvieną dieną.“
Šaltinis: TV3.LT
