Vidaus reikalų ministras Vladislavas Kondratovičius pripažįsta, kad, net suvaldžius kontrabandos tinklus Lietuvoje, Baltarusijos režimas ir toliau gali siųsti balionus Vilniaus oro uosto link, todėl Lietuva anksčiau ar vėliau turės rasti būdų šiuos balionus neutralizuoti. „Pagal mūsų duomenis, jokia šalis neturi sprendimo, kaip numušti balioną 10 km aukštyje panaudojant droną ar kitą kinetinį įrankį“, – apgailestauja ministras.
Tačiau jis deda viltis į tai, kad Lietuvos verslas sugebės pasiūlyti sprendimą neutralizuoti balionus. Ekonomikos ir inovacijų ministerija buvo paskelbusi 1 mln. eurų vertės programą, kurios tikslas – rasti sprendimą, kaip kovoti su į Lietuvą skrendančiais kontrabandininkų balionais. Pirmąjį konkurso etapą laimėjo trys įmonės, vasario mėnesį tikimasi turėti ginklo prototipą.
V. Kondratovičius sako esantis iš tų politikų, kurie nepraranda ūpo, kai reikia kovoti su problemomis. Ministras entuziastingai pasakojo, kad nors situacija yra sudėtinga, policija su pasieniečiais bei kariuomene stengiasi sutraukyti kontrabandininkų verslo gijas Lietuvoje, kariuomenė stebi oro erdvę ir ieško būdų ją apsaugoti, verslas išbando įvairias idėjas neutralizuoti balionus, o Užsienio reikalų ministerija deda pastangas spausti Baltarusijos režimą Europos Sąjungos lygiu.
Pasak ministro, siųsdamas balionus Baltarusijos režimas siekia supriešinti Lietuvos valstybės institucijas su savo piliečiais, o įkalinęs vilkikus Baltarusijoje – paveikti Lietuvą per verslą. V. Kondratovičių papiktino Baltarusijoje apsilankę vežėjų atstovai, kurie reikalavo Lietuvos kalbėtis su Baltarusija ir abejojo, ar apskritai Lietuvos pusėn skrenda kontrabandiniai balionai.
„Nuvažiavę ir pabuvę ten porą dienų grįžta praplautomis smegenimis ir kalba, jog ne, balionai neskrenda, o vilkikai stovi, nes mes nesikalbam. Tai apie ką mes kalbėsim? Kalbėsim „paleiskit vilkikus“? Tai ką, neaišku, kad reikia paleisti vilkikus? Matyt, tai bandymas daryti spaudimą mums iš vidaus. Kaip ir siekiama daryti spaudimą per gyventojus, kurie negali išskristi atostogų arba verslo reikalais“, – interviu portalui LRT.lt sakė V. Kondratovičius.
Ministras taip pat atskleidė, kodėl nepritaria ilgalaikiam sienos uždarymui su Baltarusija, kaip bandys sulaikyti pareigūnus nepalikti statutinės tarnybos sulaukus pareigūno pensijos amžiaus ir kaip dainavimas padeda mokytis lietuvių kalbos.
Vladislavas Kondratovičius | V. Raupelio / LRT nuotr.
– Pastaruoju metu iš Baltarusijos leidžiami kontrabandiniai balionai trikdo civilinę aviaciją Vilniaus oro uoste, o tai valstybei gresia dideliais reputaciniais ir tiesioginiais nuostoliais. Šis klausimas yra horizontalus, apima daugybę institucijų: nuo Valstybės sienos apsaugos tarnybos, policijos iki Lietuvos kariuomenės. Skaičiau nuomonių, kad klausimą reikia perduoti išimtinai Lietuvos kariuomenei, esą tai būtų geriausia. O jūs kaip manote?
– Pagal dabartinius įstatymus oro erdvės saugojimas, kontrolė ir reagavimas priklauso kariuomenei, karinėms oro pajėgoms, kurios vykdo stebėseną ir reaguoja. Aišku, klausimas, ar reaguoja į balionus, ar nereaguoja (turėjome tokią vidinę diskusiją), tačiau bet koks balionas, kuris įskrido į mūsų oro erdvę, nėra sienos pažeidimas, tai oro erdvės pažeidimas. Tai kariuomenė stebi, mato radaruose, mes tik sakom, ar viską stebi, ar ne per daug ten mato, reikia kalibracijos. Jie ieško, kaip neutralizuoti tuos darinius.
Kas yra svarbu, kad naujoje patvirtintoje Oro gynybos koncepcijoje, kuriai yra pritarta Valstybės gynimo taryboje, tai irgi įvertina kaip vienas iš elementų. Mūsų Valstybės sienos apsaugos tarnyba šiuo metu neturi ginklų [balionams] numušti ar sistemų jiems stebėti, faktiškai pasieniečiai gali stebėti tik vizualiai arba naudodami termovizorius, jei tai leidžia oro sąlygos.
Dažniausiai tai vyksta naktį ir, jei dabar pažiūrėsim, visada yra debesis nuo 200 m iki 5 km, tad įrenginiai, kuriuos turi Valstybės sienos apsaugos taryba, nelabai gelbėja. Bet ateityje Viešojo saugumo tarnyba, kuri saugo kritinę infrastruktūrą, kartu su Valstybės sienos apsaugos tarnyba turės daryti bendrą gynybos sieną, vadovaujant Lietuvos kariuomenei. Vadovas turi būti vienas, bet galima pasitelkti mūsų pajėgumus. Vis tiek mes matome, kad neprisipirksime atskirų sistemų ir radarų, turi būti vienas informacinis laukas, vienas signalas, pagal kurį veiktų visos skirtingų sistemų tarnybos.
Pagal logiką, jeigu ateitų diena X, būtų nepaprastoji padėtis ar karas, tai Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir Viešojo saugumo tarnyba tampa kariuomenės dalimi. Tad natūralu, kad taikos metu mes stipriname integraciją ir oro gynyba yra vienas iš tokių elementų, kurį reiktų stiprinti.
Kontrabandiniai balionai | VSAT medžiaga
– O ką šiuo metu gali padaryti pasieniečiai, policija, Viešojo saugumo tarnyba?
– Šiandien faktiškai mes galime tik reaguoti. Tai yra hibridinė oro erdvės ataka, prokuratūra dabar pradėjo tyrimą, tarnybos gal pateiks informacijos apie ryšį su Baltarusijos režimu. Tai dar kartą parodo, kaip lengvai galima išnaudoti kriminalines struktūras siekiant destabilizuoti kitos valstybės viešąjį saugumą, civilinę saugą, nors tų kriminalinių [grupuočių] tikslas yra tik uždarbis bet kokiu būdu. O režimas demonstruoja neveikimą. Neturiu informacijos, kad Baltarusijos pusė stengtųsi sutramdyti balionų siuntėjus. Ir tai vienas iš įrodymų, kad tai hibridinė ataka. Neveikimu jie prisideda prie to, kas daroma.
– Taip, suprantama. Bet ką mes galime padaryti ore ir ant žemės?
– Reikia sudėlioti visą procesą į dalis, kurias mes galime paveikti. Vienas dalykas yra vykdytojų tinklai. Tie tinklai yra ant žemės, jie organizuoja balionų siuntimą, gaudo tuos balionus, juos realizuoja. Faktiškai mes turime maksimaliai gaudyti tuos, kas siunčia, o jei siuntė balioną, vadinasi, turime jį surasti. Dabar tam dedamos labai didelės pastangos, kiekvieną naktį dirba policijos ir pasieniečių ekipažai, įsijungė kariuomenė, ieškodama balionų likučių. Taip daromas nuostolis per veiklą. Jeigu tai nebus finansuojama iš režimo, jie nebegalės to daryti.
Siekiant sugaudyti baltarusių bendrininkus, Lietuvoje yra naudojama kriminalinė žvalgyba. Yra požymių, kad tam tikrose srityse veikia organizuotos grupuotės. Mes tikrai stipriai dirbam ir tikrai suduosim smūgį tinklams, aš tikiu, kad tai bus padaryta, bet nenoriu skubinti. Nemaži pajėgumai skirti iš policijos, muitinės, pasieniečių, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos. Sutvarkius šitą veiklą, liks oro gynyba kaip tokia.
Nors neradome tuščių balionų, be krovinio, arba jei radome, gal krovinys buvo paimtas, bet, tikėtina, kad ateityje vis tiek tie balionai bus siunčiami. Tai turėtume stiprinti oro gynybą, bet oro gynybai tai gana didelis technologinis iššūkis. Kiek buvo iki šiol ieškota, tai įvairūs sprendimai veikia tik tam tikromis sąlygomis. Bet meteorologiniai balionai pakyla aukštai, kur įprasti dronai ar kitos sistemos numušti balionams neveikia. Pagal mūsų duomenis, jokia šalis neturi sprendimo, kaip numušti balioną 10 km aukštyje panaudojant droną ar kitą kinetinį įrankį.
Kontrabandininkų balionai | VSAT nuotr.
Ekonomikos ir inovacijų ministerija buvo paskelbusi konkursą, tai atrinktos trys įmonės, kurios iki vasario pabaigos turi sukurti prototipą. O mes, Vidaus reikalų ministerija, pradėjome konsultacijas dėl pirkimo, tai reiškia, kad pradėjom ruoštis pirkti tą prototipą vasario ar kovo mėnesį, nes būtent mūsų užduoties pagrindu ir buvo skelbtas tas konkursas. Tai galbūt jau bus galima numušti balionus, jeigu toks sprendimas bus rastas.
O trečias momentas, reikia kalbėti apie teisėkūrą. Mes kalbame apie baudžiamosios atsakomybės sugriežtinimą, nes kontrabanda dabar tapo įrankiu, kurį naudoja Baltarusijos režimas, siekdamas daryti įtaką mūsų civilinei aviacijai. Antradienį tai jau bus įtraukta į Seimo plenarinę sesiją. Greičiausiai tai irgi bus rimtas signalas, kad iškart po prezidento pasirašymo įsigalios rimta atsakomybė. Tai turėtų dalį blogiukų ar kontrabandininkų priversti susimąstyti, ar reikia užsiimti ta veikla.
Aišku, mes turime šviesti visuomenę apie kontrabandinių prekių vartojimą. Jau apskritai rūkymas yra nuodai, bet kontrabandiniai rūkalai yra blogis, kurį turime suvaldyti.
Nereikia užmiršti ir tarptautinės erdvės: mes turime informuoti Europą, kas tai yra. Juk tai yra Europos Sąjungos oro erdvės pažeidimas, veikimas prieš Europos Sąjungą. Užsienio reikalų ministras, krašto apsaugos ministras atlieka šį darbą, aš irgi turėjau pokalbį su eurokomisaru Magnusu Brunneriu, kuris atsakingas už saugumą ir migraciją. Mes sakome, kad tai yra veikimas prieš Europos Sąjungą panaudojant hibridinės atakos metodus. Balionai skraido jau ir Lenkijoje, Latvijoje. Tai jau ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos reikalas, įskaitant ir tai, kad orlaiviuose skrenda visų šalių piliečiai, tie patys komisarai ir nereikia užmiršti, kad 2027 metais Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungai.
Vilniaus oro uostas ir „Oro navigacija“ irgi veikia kitaip: anksčiau oro uostas buvo uždaromas po ne pusei dienos, o dabar – tik pusvalandžiui ar valandai.
Ir visoje šioje krizės yra dar vienas elementas – vilkikai, kurie buvo sustabdyti Baltarusijoje, jiems neleidžiama išvažiuoti. Taip siekiama sudrumsti santykius tarp verslo ir Vyriausybės, kad atseit jūsų valdžia kalta, bet sustabdė juos tai Baltarusijos režimas.
– Lietuvos radijas kalbino vežėjų įmonių atstovus, kurie buvo nuvykę į Baltarusiją aiškintis situacijos dėl įstrigusių vilkikų. Jie apkaltino Lietuvą, kad ši nesikalba su Baltarusija ir kad neva meluoja dėl balionų. „Mes jau sugavom mūsų Vyriausybę du kartus ant melo. Kodėl aš turiu tikėti, kad šiandien naktį tie balionai skrido? Iš kur aš žinau, kad čia ne melas?“ – sakė vienas vežėjų atstovas. Tai, atrodo, tuos santykius sudrumsti pavyksta?
– Na, randam mes tų balionų, dabar su policija jau dirba ir kariuomenė, mestos rimtos pajėgos. Yra tų balionų. Matom, kad per šiuos metus rasti apie 600 balionų, kurie nufotografuoti, sulaikyti žmonės. Tai to neigti negalima. Aš kalbu apie vežėjus, kurie nuvažiavę ir pabuvę ten porą dienų grįžta su praplautomis smegenimis ir kalba, jog ne, balionai neskrenda, o vilkikai stovi, nes mes nesikalbam. Tai apie ką mes kalbėsim? Kalbėsim „paleiskit vilkikus“? Tai ką, neaišku, kad reikia paleisti vilkikus?
Matyt, tai bandymas daryti spaudimą mums iš vidaus. Kaip ir siekiama daryti spaudimą per gyventojus, kurie negali išskristi atostogų arba verslo reikalais. Režimas bando daryti įtaką per verslą, gudriai sustabdydamas jų turtą ir grasindamas jį konfiskuoti.
Užsienio reikalų ministerija šiuo klausimu dirba, bet nereikia tikėtis, kad ministrai susitiks, tokių kalbų nėra. Girdžiu, jau Baltarusija sumažino kartelę, kad gali susitikti ne ministrai, o kiti pareigūnai, bet apie ką ten kalbėtis? Sankcijų panaikinimą? Tai čia europinės sankcijos, ne Lietuvos ir kalbų apie tai nėra.
Medininkų pasienio postas | D. Umbrasas / LRT.lt
– Dar norėjau klausti apie tą Lietuvos susitvarkymą su kontrabandos tinklais ir kalbu ne apie smulkias žuveles. Buvo „Lietuvos ryto“ tyrimas apie tai, kad nors dauguma besipelnančiųjų iš kontrabandos yra gerai žinomi tiek vietos gyventojams, tiek ir teisėsaugos institucijoms, tačiau iki šiol stigo valios ir noro juos pričiupti, o pradėti tyrimai neva nuslopinti. Kokia yra jūsų turima informacija? Ar tai reiškia, kad mes į kontrabandą ilgą laiką tiesiog nekreipėme dėmesio?
– Matote, žurnalistinis tyrimas ir teisėsaugos tyrimas yra skirtingi dalykai, teisėsaugos tyrimas turi būti paremtas konkrečiais faktais, įrodymais. Tie faktai, kurie iškelti, yra tikrinami, tam tikri faktai yra žinomi, bet gal ne iki galo atskleisti žurnalistų tyrimuose. Matome ir perduotų bylų pastarosiomis savaitėmis apie tam tikrų pareigūnų dalyvavimą šitoje veikloje, tai buvo atskleista dalyvaujant Imuniteto valdybai. Ten su dronais daugiausia buvo ta veikla.
Šiaip per sieną eina labai mažai kontrabandos: liko dabar du būdai – naudojami dronai, bet dronų mažėja, nes pasieniečiai turi įrangą, kuri leidžia juos neutralizuoti, o vieno drono praradimas gali kainuoti apie 10 tūkst. eurų ir daugiau. Tas verslas, kaip matome, susitraukė. Ir tam pradėjo naudoti pigią, klastingą įrangą – kontrabandai naudojami balionai. Bet mes dabar juos matom, kariuomenė labai pasistūmėjo tikrai, tik jų aptikimas žemėje kiek sudėtingesnis, bet šioje srityje irgi dirbam, kalbamės su telekomunikacijos įmonių atstovais. Turime daug į procesą įtrauktų institucijų, kad suvaldytume visa tai.
– Tai nebuvom apleidę šios srities?
– Sakykim taip, turėjome labai didelę instrumentalizuotą migraciją, veikėm tada tuo pagrindu, sieną pastatėm, identifikavom, kas veikė Lietuvoje, neutralizavom juos, užkardėm tą veiklą. Kontrabanda pasienyje po tvoros pastatymo procentine dalimi greičiausiai yra mažiausia. Mes dabar buvom sustabdę, tai ten gal vienas sunkvežimis susirinks tų cigarečių pakelių. Gerai, kažkas gal buvo nepastebėta, nesugauta, bet vis tiek kiekis nėra toks didelis. Tie srautai rodo, kad dažnesnė yra antrinė kontrabanda, kuri keliauja per mūsų vidinę sieną iš Latvijos, kur yra gamyklų pastatyta nemažai. Tai čia yra pagrindinis verslas, kuris sukasi. Aišku, neseniai, muitininkai Klaipėdos uoste sulaikė didelį konteinerį, kuris vienas faktiškai atstoja metinį kontrabandos kiekį, sugaunamą pasieniečių.
Bet šiuo atveju nesvarbu, kad per sieną siunčiamas nedidelis kiekis, tačiau mes matome, kaip gudriai režimas išnaudoja organizuotas kriminalines grupuotes, norėdamas paveikti mūsų viešąją tvarką, saugumą, o tai lemia, kad dėmesys turi būti rimtas.
Vladislavas Kondratovičius | V. Raupelio / LRT nuotr.
– Ar mes su baltarusiais bendraujame pasieniečių lygmeniu?
– Taip, pavaduotojų lygiu jie buvo susitikę, kai kalbėjom dėl sienos [uždarymo], siekdami užkardyti balionų siuntimą. Jų argumentas, kad tai ne jų atsakomybės sritis. Gal iš tikrųjų taip ir yra, nes ten pasieniečiai neturi tiek funkcijų, kiek mūsų pasieniečiai, ten yra kitaip, bet žinia jiems buvo nusiųsta. Reagavimo kažkokio mes nematome, galbūt ir buvo sulaikymų, nors balionų poveikis tęsiasi.
– O tai kodėl mes išvis atvėrėme tą sieną? Ar nereikėjo laikytis tvirčiau ir ilgiau, nes pačią Baltarusiją būtų spaudę prekybos partneriai iš Centrinės Azijos, Kinijos.
– Kiekvienas sienos uždarymas buvo susietas su vidaus saugumu. Įsivaizduokite ir dabar, kiek kiekvieną naktį papildomai veikia patrulių, nes tie balionai skrenda toliau nuo sienos – apie 15–20 km, net iki Vilniaus atskrenda. Tai mes turime labai eikvoti tuos pajėgumus. Tai tuo metu, kai vertinome tą suintensyvėjusią veiklą, tų balionų siuntimą į gilumą, mums reikėjo papildomų pajėgų ir viešojo saugumo užtikrinimui, ir nukirsti galimą įrangos tiekimą, kuri greičiausiai buvo įvežama per postą į kitą šalį kaip kontrabanda, ir pinigai galėjo judėti per vairuotojus, tai po sienos uždarymo mes pastebėjome, kad krito balionų siuntimas, mes atradome tam tikrų dalykų viduje, šalyje, padarydami kratas. Tas sprendimas atidaryti sienas, manau, kad buvo susijęs su tuo, jog mes pamatėme, kad mums daugiau tai nereikalinga.
– Šiuo metu irgi galvojame, kad nereikalinga?
– Žinote, būna, reikia nueiti pas daktarą, kad jis nustatytų diagnozę. Tai mes nustatėme diagnozę ir sudarėme gydymo planą. Tai tikiuosi, kad gydymo planas greitai suveiks.
– Į gydymo planą tolesnis sienos uždarymas neįeina?
– Šiandien ne.
– O kodėl, nes apie sienos uždarymą, kaip apie priemonę riboti kontaktus su nedemokratine Baltarusija ir jos režimu, kalbama jau seniai, ne tik balionų kontekste.
– Na, turime tarptautinių įsipareigojimų dėl Kaliningrado tranzito. Taip pat reiktų išanalizuoti galimą poveikį, ką Baltarusijos režimas galėtų padaryti Lietuvos piliečiams, kurie yra Baltarusijoje ar turi ten verslus. Piliečiai turi suprasti, kad vilkikų situacija rodo, jog niekas nėra ten saugus – joks verslas, joks žmogus. Režimas gali labai greitai susitvarkyti, pasodinti į kalėjimą, turtą atimti ir viskas tuo baigiasi, jokių teisių ten nėra, diktatoriui viskas leidžiama. Viską reikia įvertinti, bet poreikį vertina Užsienio reikalų ministerija. Šiandien mes tokio poreikio nematome, bet tai nereiškia, kad rytoj nematysime.
Aliaksandras Lukašenka | AP nuotr.
– Bet kam mums tie kontaktai su Aliaksandro Lukašenkos Baltarusija – paaiškinkite trumpai ir aiškiai? Juk mes nuolat perspėjame Lietuvos gyventojus ir svečius, kad nevažinėtų į Baltarusiją ar važinėtų mažiau, perspėjame verslus, kad saugotųsi.
– Atsiribodami visiškai nuo Baltarusijos žmonių (aš nekalbu apie režimą) mes visiems laikams galime prarasti Baltarusiją ateityje kaip galimą normalią šalį, Europos Sąjungos partnerę po režimo žlugimo. Aš tikiu, kad tai gali įvykti. Trumpalaikėje perspektyvoje Baltarusija atrodo kaip labai suspausta, prispausta Rusijos (galbūt taip ir yra), bet ilgalaikėje perspektyvoje nereikia užmiršti, kad Lenkijos ir Lietuvos bei bendros valstybės istorija yra labai susieta su Baltarusija. Tikrai labai daug žmonių Baltarusijoje apie tai žino, galvoja ir nesiruošia eiti į Rusijos glėbį.
Plius nemažai yra giminystės ryšių. Turėjau priėmimą Vyriausybėje, tai mūsų Gervėčių krašto žmonės verkdavo, kad negali nuvažiuoti pas tėvus, nors ši bendruomenė visada globojo lietuvybę ir lietuviškai kalbėjo. Tai jei mes uždarome sieną, tai tie anklavai, kurių nedaug, bet yra, bus atriboti. Ir man atrodo, kad tas uždarymas, atsiribojimas nieko neišsprendžia.
Jeigu uždaryti, tai reikia uždaryti visai Europos Sąjungai, nors per Lenkiją eina tranzitas iš Kinijos. Nes jei pažiūrėsime, kiek per mus krovininių automobilių pravažiuoja, tai nėra daug. Faktiškai mes turėdavome 100 krovininių automobilių per vieną postą, 50 iš jų būdavo tranzitas, apie 20 Centrinės Azijos ar į Kiniją važiuodavo, o 10–20 – į Baltarusiją. Iš esmės apie 250 automobilių per vieną dieną. Tai nėra daug.
– Aš tuomet ne iki galo suprantu, kaip Baltarusijoje atsirado 1880 vilkikų ir 2500–3000 puspriekabių, kaip sako vežėjai?
– Mes turime skirtingus duomenis, bet čia yra klausimas. Mes neturime tikrų duomenų, nes ne visos įmonės pateikė. Galimai gali išlįsti ir sankcijų pažeidimai kažkokie. Bet tikrai nebuvo tokio didelio srauto į Baltarusiją, tarp jų ir tranzito. Be to, nemažai įvažiuodavo per Lietuvą, išvažiuodavo per Lenkiją, tai ten tokie ratai buvo daromi. O lenkai jau seniau saviškiams buvo uždraudę važiuoti per Baltarusiją, tai lenkai savo vilkimams dažnai naudodavo Lietuvoje registruotas priekabas ir puspriekabes. Tai tų priekabų ir puspriekabių yra daugiau, nes lenkai naudodavo, bet klausimas, kodėl ten tiek vilkikų. Bet apskritai, ar 1000, ar 500, ar 100, tai įrankis daryti mums spaudimą barbariškais metodais.
Medininkų pasienio punktas | E. Blažio / LRT nuotr.
– Dabar norėčiau peršokti prie vidaus sistemos pareigūnų trūkumo problemos. Ypač tai jaučiama Lietuvos policijoje, nes policija turi daug kasdienių funkcijų.
– Jeigu paimsim dešimties metų laikotarpį, tai situacija stabilizavosi, bet kažkokių kardinalių pokyčių nėra. Apskritai per dešimt metų vidaus reikalų sistemoje pareigūnų skaičius nukrito nuo 17 tūkst. iki 15 tūkst. Policijoje didelis žmonių išėjimas buvo tarp 2015 ir 2016 metų, per kitus dešimt metų sumažėjimas nėra labai didelis. Šiandien policija sako, kad apie 1000 etatų yra neužimta. Mes susitarėme su profesinėmis sąjungomis steigti tokią strateginę darbo grupę, kuri peržiūrės funkcijas ir atsakomybes visose statutinėse organizacijose. Natūraliai Lietuvoje mažėja ir gyventojų skaičius, tai tos tendencijos labai susijusios.
Versle labai dažnai naudojami tokie benchmark‘ai, lyginamasi su kitais verslais. Tai mes irgi turime save palyginti. Pavyzdžiui, aš buvau susitikęs su Suomijos ministre, kuri sakė, kad jie ketina per aštuonerius metus policijos pareigūnų skaičių padidinti nuo 7 tūkst. iki 8 tūkst. Bet Suomijoje gyventojų yra dukart daugiau (5,6 mln.), teritorija penkiskart didesnė. Tai klausimas, kaip jie taip sugeba? Ar jie turi mažiau funkcijų, ar procesai geriau sudėlioti?
Aišku, klausimas yra atlyginimas, kaip paskatinti žmones ateiti į sistemą. Dėl atlyginimų tikrai turime daug iššūkių, turėjome ambicingesnių planų, bet neišeina jų įgyvendinti dėl geopolitinės situacijos ir krašto apsaugos finansavimo. Bet kalbamės dėl bendrų projektų finansavimo iš Krašto apsaugos ministerijos fondų, kalbame apie tam tikrų ginklų pirkimą, kurie būtini VSAT ir VST. Jau buvo taip daryta anksčiau, bet dabar atskirai suderinome karinį standartą, kuris tiktų kariuomenei. Aišku, tai nėra atlyginimas. Atlyginimą turime mokėti iš savo resursų ir čia viena iš opiausių problemų.
Viena didžiausių problemų, kad 33 proc. vidaus reikalų sistemos statutininkų yra jau ištarnavę iki pareigūno pensijos ir gali išeiti jau rytoj iš sistemos. Teisingumo ministerijoje – 22 proc., o Muitinės departamente – 40 proc. Tai apie trečdalis gali išeiti kitur ir gauti valstybinę pensiją, o šiandien jie dirbdami sistemoje negauna valstybinės pensijos. Tai jeigu jie išeitų, mes turėtume labai didelę duobę. Turime galvoti, kaip suteikti žmonėms lūkestį, todėl mes ketiname padaryti tokią 300 eurų lojalumo išmoką, kuri būtų kaip valstybinės pensijos pakaitalas.
– Finansavimas tam numatytas?
– Numatytas, suderinom su Finansų ministerija. Bendrai visoje statutinėje tarnyboje tai pareikalaus apie 22 mln. eurų. Šitas projektas turėtų išlaikyti žmones, paskatinti neišeiti iš tarnybos, nes paruošti naujus pareigūnus prireikia apie 2–4 metų. Nesakau, kad visą laiką bus taip, bet šiame laikotarpyje šis sprendimas turėtų išlaikyti žmones.
Ir plius premjerė informavo, kad 11 mln. eurų papildomai bus skiriama darbo užmokesčio fondui visiems statutininkams.
Mes su šituo biudžetu visiems didinam 0,7 proc., nes didėja bazinis dydis. Be to, pas statutininkus yra dešimt pareigybių lygių. Tai mes apatiniame lygyje esančioms pareigybėms keliame apie 10 proc. darbo užmokestį, kitiems – apie 7 proc., o viršutiniame lygyje didės 1-3-5 proc.
Policijos ir rinktinės „Aras“ pareigūnai Šiauliuose | Lietuvos policijos nuotr.
– Kodėl pareigūnų proteste dėl atlyginimų nusprendėte padainuoti „Rondo“ dainos epizodą „Jei jūs manim patikėsit, bus gerai, gerai, gerai mums bus“? Kažkaip nelabai vietoje ir laiku. Jūs mėgstate dainuoti?
– Žiūrėkit, bet šiandien jau mes turime žinią apie 11 mln. eurų atlyginimams. Manau, kad tai būtų didžiausias honoraras Lietuvoje už vieną atliktą dainą (juokiasi).
Buvo galima tuos dainos žodžius perfrazuoti, bet esmė, kad reikia vieniems kitais pasitikėti ir taip galime pasiekti rezultatą. Suprantu įpykusius pareigūnus, bet negaliu ant jų pykti. Bet ir pareigūnai neturi pykti. Mano tas žingsnis parodė, kad reikia būti visiems kartu vienybėje sprendžiant problemas, neprasti vilties.
Bet ir šiaip mėgstu dainuoti. Aš dainuoju pats sau. Neturiu klausos, viešai paprastai nedainuoju. Tai įsivaizduokit, mano žingsnis ateiti viešai padainuoti renginyje, sugerti tą smūgį, nors viduje žinai, kad tu nemoki dainuoti, tai čia tiek drąsos reikėjo.
– Jūsų kolegos kalba, kad aistringai domitės istorija. Kuo konkrečiai?
– Aš nuo vaikystės domiuosi geografija, istorija. Mane daugiausiai domina Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės ir Abiejų Tautų Respublikos, Lietuvos, Rytų Europos istorija, skaitau istorikų tyrimus, išklausau diskusijas. Tai padeda suprasti, kad nors istorija kinta, bet vis tiek grįžtame prie to, kad mes save suvokiame kaip tikrosios Europos dalį. Ir nors Baltarusija dabar užvaldyta piktų jėgų, bet jie irgi visada istorijos eigoje buvo šalia, kartu laimėjome Oršos mūšį ir panašiai.
– Norėčiau pasiteirauti, kodėl jūsų lietuvių kalba nėra gera? Kartais jus tikrai sunku suprasti. Kodėl taip yra?
– Mano sesuo, kuri yra jaunesnė, puikiai kalba lietuviškai. Brolis irgi kalba geriau nei aš, vaikai išvis labai gerai. Aš esu gimęs prie Vilniaus, bet kieme pirmą lietuvį pamačiau, kai man buvo 14 metų. Tai lietuvių kalbos kasdieniniame gyvenime nebuvo ir tai davė savo rezultatą. Praktika atsirado tik jau atėjus nepriklausomybei.
Vladislavas Kondratovičius | V. Raupelio / LRT nuotr.
– Tai gal jūs nė nesimokėte lietuvių kalbos mokykloje?
– Mūsų laikais lietuvių kalbos mokymasis buvo simbolinis. Mokyklą baigiau 1989 metais. Turėjau gerą mokytoją, ji buvo lietuvybės ir lietuviškos kultūros skleidėja mūsų bendruomenėje, bet to nepakako. Daugiausia lietuvių kalbos įgūdžių įgydavau per „Statybos“ rungtynes, sirgdamas už komandą. Tai ten sutikdavom draugus, kurie kalbėjo lietuviškai. Akcentas yra mano problema.
– O jums kasdienybėje darbe nesunku? Nes visi raštai lietuviški.
– Ne, čia kaip su tuo dainavimu – išmoksti. Bet iš tiesų aš turiu sumanymą tobulinti lietuvių kalbą dainuodamas lietuviškai. Vieną kartą pastebėjau, kad lietuvių kalbos lavinimas per dainas man sekasi neblogai, tada kažkaip lengviau ir dvibalsius tarti, ir dingsta tas akcentas. Aš asmeniškai manau, kad multikalbinė aplinka kartais gali būti sudėtinga: jei vaikystėje nepagauni kokios kalbos, tai paskui su amžiumi sudėtinga ką nors pakeisti, bet aš labai stengiuosi.
Šaltinis: lrt.lt
