Kalėdinis periodas džiugina tiek mažiausius Lietuvos gyventojus, tiek šalies vyriausiuosius. Juoku ir šiluma pripildyti namai, mylinčių žmonių apkabinimai ir malonūs iš virtuvės garuojantys kvapai – taip Kalėdų sutikimas atrodo ne tik dažno tautiečio namuose, tačiau taip pat ir Nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo Vytauto Landsbergio šeimoje.
Šįkart naujienų portalo tv3.lt skaitytojams namų duris pravėrė ir mintimis pasisvečiuoti juose kvietė gerbiamo profesoriaus sūnus, režisierius, poetas ir publicistas Vytautas V. Landsbergis.
Pokalbio metu pašnekovas papasakojo, kaip šiemet atrodys jų šeimos šventės, atviravo, kokį džiaugsmą jam teikia anūkai bei atskleidė, kokiomis mintimis ir darbais šiuo metu gyvena tėtis.
Vytauto V. Landsbergio prašymu pranešame, kad šiame tekste minimą informaciją kitiems portalams cituoti griežtai draudžiama.
Šventiniu periodu susitinka visa šeima
Nors skubančiame pasaulyje ne vienas pastebi, kad susitikti su artimaisiais dėl laiko stokos tampa vis sunkiau, vis tik, pasak pašnekovo, jų šeimoje per šventes stengiasi pasimatyti visi.
Vytautas V. Landsbergis pasakojo, kad šiemet jų kalėdiniai šeimyniniai susitikimai yra paskirstyti pagal šventines dienas ir įvyks net trejuose šeimos namuose.
„Mūsų vis daugėja, o kalėdinių namų – taip pat. Jau turime tradiciją, kad visuomet būna vienas pasibuvimas pas Gabrielių, jis specialiai tam šiemet parskrenda iš Amerikos. Tad šv. Kūčių dieną susitiksime pas jį.
Tada kita tradicija – Kūčių vakarą visiems susibėgti pas tėvuką, o pačias Kalėdas su Ramune švęsime jau su savo vaikais ir anūkais. Tad turėsime tris kalėdojimo versijas“, – planais dalijosi pašnekovas.
Vytautas V. Landsbergis pranešė, kad pats, kaip ir kasmet, jau laukia pasibuvimo su šeima, laisvos akimirkos stengiantis aptarti prabėgusių metų įvykius.
Pašnekovas pokalbio metu pasakojo, kad šis ritualas yra atkeliavęs dar iš protėvių laikų ir yra labai naudingas. Tamsusis metų laikas – puikus tuo, kad yra skirtas apmąstymams.
„Aš laukiu to pasidalijimo, vilties. Laikai dabar tikrai labai slogūs, tad buvimas kartu, namai, yra svarbūs. Lygiai taip pat svarstau apie Lietuvą.
Visi Lietuvos gyventojai yra kaip namiškiai, o tų namiškių daug ir įvairių, reikia visus tuos namiškius kažkaip priimti po vienu stogu, nes kito stogo neturime. Jeigu nepriimsime, gali Dievulis tą stogą nupūsti, tad toks įdomus laikas“, – filosofavo Vytautas V. Landsbergis.
Kalėdinė tradicija – padėka už prabėgusius metus
Profesoriaus V. Landsbergio sūnus, paklaustas apie savo šeimos kalėdines tradicijas, pasakojo, kad jos yra tokios pačios kaip ir kiekvienuose namuose. Pirmiausia, jis paaiškino, kad maisto ruošimu kasmet dalijasi visa šeima, tad atsakomybė ant vieno žmogaus pečių nekrenta.
Pašnekovas pridėjo, kad tuomet šeimoje visi gali pademonstruoti savo gabumus virtuvėje ir kiekvienas ant stalo padeda tai, ką moka geriausiai pagaminti virtuvėje – tai pyragaitį, tai mišrainę, tai silkę.
Vis tik Vytautas V. Landsbergis pabrėžė, kad nors smagu visiems pasimėgauti gardžiais patiekalais, tačiau tai – ne esminis švenčių aspektas.
„Kartais man net darosi baugoka, kad tas valgymas tampa pagrindiniu akcentu… Galbūt ritualu turėtų būti padėka, o maistas – atnašavimas, padėka Dievui, kad dar į Lietuvą neatėjo karas, kad mes esame čia ir turime savo valstybę.
Mes šeimoje dažniausiai prie stalo kalbamės apie tai, už ką esame dėkingi. Mūsų žentas Dovas, kuris yra Amerikos lietuvis, vedęs mano dukrą Eleną, tapęs Lietuvos piliečiu, šauliu, labai gražiai mums tą tradiciją išaiškino.
Jis papasakojo, kokia Amerikoje yra Padėkos dienos svarba, kodėl žmogus turi būti dėkingas už viską, netgi už bėdas ir išbandymus, ne tik už paglostymus. Reikia padėkoti už tai, ką atlaikei, ką pavyko įveikti“, – šyptelėjo jis.
Vytauto V. Landsbergio pasiteiravus, už ką jis pats šiemet yra dėkingas, režisierius atskleidė, kad už išbandymus, po kurių visi tapome stipresni. Pasak jo, mūsų valstybė šiemet gavo nemažą kiekį išmėginimų.
Profesoriaus sūnus atviravo, kad tuo metu, kai sukomės įvairių politinių ir visuomeninių įvykių sūkuryje, dar nebuvo aišku, ar pavyks iš jų išlipti, tačiau stebėdamas vis pilietiškesne tampančią visuomenę jis jau gali pasidžiaugti.
„Žvelgiant į visuomeninius, pilietinius kontekstus, prieš metus man buvo gerokai liūdniau, matant miegančią inteligentų bendruomenę, pilietinės visuomenės nebuvimą, jaunimo nesidomėjimą politiniais procesais ir nėjimą į rinkimus.
Tačiau staiga viskas pasikeitė ir matome, kiek žmonių dabar susivienijo prašyti, kad Lietuvoje būtų išsaugotas laisvas žodis, kovojo dėl kompetetingo žmogaus Kultūros ministerijoje – manau, kad visa tai davė vaisių“, – pasidžiaugė jis.
Anūkus supažindina su šventiniais papročiais
Dar vienas aspektas, aptartas pokalbio metu, buvo jauniausiųjų Landsbergių šeimos atstovų požiūris į šventes. Pasak Vytauto V. Landsbergio, anūkėliai kalėdinio laiko laukia labiausiai, nori kuo greičiau su visais pasimatyti.
Gerbiamo profesoriaus sūnus pridėjo, kad jis, kaip senelis ir vienas iš šeimos vyresniųjų, stengiasi parodyti anūkėliams, kad šventės – ne vien tik apie dovanas, tačiau taip pat ir apie senųjų tradicijų perdavimą.
„Vaikai, žinoma, labai tikisi dovanų, tačiau tarp tų dovanų mes dar stengiamės papasakoti apie protėvių papročius, burtus, ką ši stebuklų naktis reikšdavo.
Tai – vizionierių laikas, kai kiekvienas turi nusimatyti viziją kitiems metams, tikrinama, ką žvaigždės žada kitiems metams, ką reiškia tie iš po stalo ištraukti šiaudai. Mes prisigalvojame visokių senoviškų ir naujoviškų dalykų per šventes“, – apie šventinį periodą su anūkais kalbėjo jis.
Vytautas V. Landsbergis pridėjo, kad jam anūkai suteikia vilties dėl ateities. Pašnekovas dalijosi, kad, jo manymu, jaunoji karta pavers Lietuvą dar išmanesne, sąmoningesne, gudresne. Anot jo, šiuo metu vis daugėja sąmoningo ir gilių įžvalgų turinčio jaunimo.
Tam, kad iliustruotų šį pavyzdį, Vytautas V. Landsbergis neseniai pasidalijo penkerių metų anūkėlio Jurgio mintimi:
„Mano anūkas Jurgis sakė: „Įsivaizduok, kaip mūsų smegenys moka kurti muziką, kurios mes net negrojam! Taigi, kai groji pianinu, ar tavo smegenys žino, ką grosi? Ne, nežino. Bet grojant jie kuria muziką iš tų garsų.“
Jurgis, nors net pats negroja, tačiau jau filosofuoja. Jis abstrakčiai svarsto, kaip smegenyse atsiranda muzika – man tai yra fenomenalu. Kiek pamenu savo jaunystę, nepasakyčiau, kad penkių metų būčiau taip mąstęs.
Tad reikia pasidžiaugti, kad Lietuva, jos laisvė, gebėjimas ugdyti vaikus aplinkoje be streso, be melo duoda mums vaisius – galime užaugti į labai gražią pilietinę bendruomenę Lietuvoje, ko mums ir linkėčiau.“
V. Landsbergis dienas leidžia tvarkydamas archyvus
Šventinis šurmulys reikšmingas ne tik Landsbergių šeimos jauniausiems, tačiau taip pat ir vyriausiajam atstovui. Vytautas V. Landsbergis jau pasakojo, kad šv. Kūčių vakarienę sutiks pas tėtį, tačiau taip pat skaitytojams atsivėrė apie tai, kokiomis mintimis valstybės vadovas gyvena šiandien.
Pasak jo, šiomis dienomis V. Landsbergis daug laiko praleidžia namuose, kur turi nemažai darbo – jis tvarkosi archyvus, senus dokumentus, kad vėliau šio darbo nepaliktų vaikams ir anūkams.
„Pas jį yra popierių kalnai, tad jo darbo kambaryje neįmanoma tų dėžių net peržengti“, – šmaikštavo pašnekovas.
Vis tik surimtėjęs jis pridėjo, kad savo tėtį, tvarkantį archyvus, mato tada, kai šis jaučiasi neblogai. Taip pat Vytautas V. Landsbergis pridėjo, kad vos prieš porą dienų jiedu su tėčiu tvarkydami dokumentus aptiko šį tą labai įdomaus.
„Tuose lapų šūsniuose mes ieškojome M. K. Čiurlionio laiškų, bet ten tvarkydamas staiga jis rado savo sovietiniais laikais rašytus eilėraščius, kurių niekam nesiūlė ir jų niekas neišspausdino.
Aš tada susimąsčiau, kad tuo metu buvo žmonių, kurie rašė, bet visą kūrybą dėjo į stalčių, nes nepataikavo tai konjunktūrai. Dabar jau turiu smagų sumanymą išleisti tėčio okupacinio laiko kūrybą, kuri dar nebuvo publikuota“, – apie ypatingą radinį pasakojo sūnus.
Jis pasakojo, kad su tėčiu jiedu jau yra išleidę ne vieną knygą, o visai netrukus Knygų mugėje pasirodys nauja, kurioje sudėtos mintys apie V. Landsbergio gyvenimo bendražygius.
„Tėčio dienotvarkė tokia, jog jis džiaugiasi, kad gali dirbti, kad nemažai knygelių iš tų darbų išeina. Štai neseniai išėjo mūsų knygelė „Suokalbiai su tėvu“, o dabar mūsų leidykla jau paruošusi knygą „Paprastos erezijos“.
Sakyčiau, kad čia tėvuko moziškos įžvalgos – tai pamąstymai apie pasaulį, kokiame jis taške, kas jo laukia, pasvarstymai, kaip mes Dievo plane atrodome ir kad jis gali pyktelti, jeigu nebus rimtesnio susigaudymo. Tai tokia perspėjanti, religinių pamąstymų esė.
O štai knygų mugėje jau pasirodys didžioji knyga, prie kurios dirbome 3-4 metus. Tai jo prisiminimai apie bičiulių, draugų, politinių bendražygių palydėjimą, apie tai, kad su visais dar norisi pasikalbėti.
Norėjosi, kad šie žmonės neišeitų užmarštin, o liktų sudėti atminties knygoje. Manau, kad nemažai Knygų mugėje bus tėvuko derliaus“, – pasidžiaugė Vytautas V. Landsbergis.
Siuntė Lietuvai kalėdinį palinkėjimą
Profesoriaus sūnaus pasiteiravus, ko jis šiltų ir šeimyniškų švenčių proga kitiems metams palinkėtų mūsų šaliai, Vytautas V. Landsbergis atskleidė, kad tai – susikalbėjimas ir susitarimas.
Pasak jo, kiekvienam iš mūsų vertėtų gerai pasvarstyti apie sutarimą su kitais, mat susipriešinusi visuomenė yra ta, kuri pažeidžiama lengviausiai.
„Tam tikros piktosios jėgos, tarkime, Rusija, siekia šitos nesusikalbančios visuomenės, tad bandoma supriešinti kaimą su miestu.
Dėl to aš labai linkėčiau nepasiduoti tai pagundai, nenusižeminti iki neapykantos ir bandyti girdėti ir kitą pusę, o ypač jeigu kita pusė nėra indokrinuota Rusijos tiesų, palaiko Ukrainą“, – palinkėjimu dalijosi jis.
Pasidalijęs savo palinkėjimu Vytautas V. Landsbergis pridėjo, kad visa skirtybė tarp kaimo ir miesto jam labiausiai primena ypatingą žmogų, kuris gebėjo kaimą ir miestą ne skirti, o apjungti – Zitą Kelmickaitę.
„Čia galbūt simboliškai, bet sausio mėnesį ekranuose pasirodys mano filmas apie Zitą Kelmickaitę, pavadinimu „Zitai“. Aš vis pagalvoju, kaip trūksta Zitos, kuri sugebėjo jungti miestą su kaimu. Ne veltui jai ir suoliukai statomi – jos žmonės ilgisi, nes nėra kito tokio žmogaus.
Galbūt tas filmas primins, kad galime susirinkti, padainuoti, pasidžiaugti, kad turime vieni kitus, Lietuvą. Pabandykime ją savo mintimis puošti, o ne dergti“, – paragino jis.
Šaltinis: tv3.lt
