Valstybės šventinį laikotarpį lydėjo ne tik minėjimai, bet ir aštrūs politiniai procesai, protestai prie Seimo. Prezidentas Gitanas Nausėda pripažįsta, kad tai, kas vyko pačiame Seime, priminė ne demokratinę diskusiją, o buldozeriu stumiamą procesą, sukėlusį nepasitikėjimą ir politinį chaosą. Jo teigimu, didžiausia grėsmė kyla ne iš protestuotojų gatvėse, o iš vidinio susipriešinimo, kuris, jei nebus suvaldytas dialogu ir pakantumu, gali tapti paslauga išorės nedraugams.
Visą tą laikotarpį šventinį buvo daug įvykių. Visai neseniai jūs pareiškėte, kad esą tie įvykiai prie Seimo ir Seime, priminė hibridinę ataką. Kas mus atakuoja? Ką jūs turite galvoje ir ar tas sprendimas, kuris visai neseniai buvo priimtas, iš tiesų pakeis situaciją?
[omnivideo url=”https://play.tv3.lt/embed-video/_,serial-2500943/_,clip-10706612?autoplay=true&recommendationAutoplay=true&muted=true&utm_source=tv3.lt&utm_medium=embed” title_tag=”div” style=”cover” icon=”kinescope” description_position=”top” ratio=”16-9″]
Ne tai, kas vyko prie Seimo, bet kas pačiame Seime vyko. Na, tai tikrai nelabai panašu į tai, kas turėtų vykti demokratinėje valstybėje. Ir aš suprantu, kad be jokios abejonės valdančioji koalicija pradėjo šitą vežimą pirmoji stumti. Šiuo atveju turbūt ne apie vežimą, o apie buldozerį reikėtų kalbėti.
Procesas buvo pradėtas su paskubomis, tarsi kažko baiminantis, tarsi šiek tiek vogčiomis. Ir tai iš karto uždavė labai prastą toną visam procesui – atsirado nepasitikėjimas, kuris išvirto į opozicijos 700 ir 900 pasiūlymų, iš kurių nemaža dalis yra tikrai mažai ką bendro su rimtais įstatymais turintys.
Ir sutikite – Seimas, kuriame nepriimami sprendimai arba sprendimų priėmimas paverčiamas balaganu, yra pirmiausia mūsų pačių veiksmas prieš mus pačius. O tie žmonės, kurie buvo šalia Seimo, jie juk netrukdė dirbti. Jie išreiškė savo poziciją, jie nedaužė langų ar dar kažko kito. Todėl aš pirmiausia kalbėjau apie Seimą.
Kaip iš to išeiti? Priėmėme sprendimą, radome konsensusą – susėdę kartu Prezidentūroje ir valdančiosios koalicijos atstovai, ir opozicijos atstovai. Tokį aš ir įsivaizduoju dialogą, kuomet visi sėdime ir galvojame, kaip išeiti iš tos situacijos.
Na, pirmiausia reikia palaukti, ar tai virs realiais sprendimais, nes visa tai turi virsti konkrečiai darbo grupės sudarymu, apsvarstymu, pasirengimu ir sprendimo priėmimu – ne artimiausiomis dienomis. Galbūt vasario viduryje, galbūt dar šiek tiek vėliau.
Visa tai įmanoma padaryti, jeigu išklausomi žurnalistai, išklausoma bendruomenė, dirbanti šiame sektoriuje, jų pasiūlymai, opozicijos pasiūlymai.
Taip, nebūtina į juos visus atsižvelgti, bet juos apskritai ignoruoti – tai jau kitokios prabos dalykas. Todėl aš tikiuosi, kad sudarytas geras pamatas judėti toliau. O kaip pasibaigs procesas? Tikiuosi, kad pasibaigs gerai.
O kaip jūs vertinate bendrai situaciją Lietuvoje? Mes girdime ir tokių pamąstymų, kad, tiesą sakant, jeigu kas nors kiltų, kokie nors neramumai, tai nereikėtų net priešo – užtenka, kad lietuviai eitų prieš lietuvius. Jau tiek yra šalis susipriešinusi.
Žinote, tų iššūkių išorėje tiek daug, kad tikrai neužtektų laiko, kol aš čia visus juos papasakočiau. Aš grįžau iš Europos Tarybos. Taip pat norėjome pasiekti daugiau. Ukrainai parama suteikta, tačiau ne ta forma, kurią norėjome, kad ji būtų suteikta, nes vis dėlto Europos Sąjunga yra klubas, kuriame sprendimus reikia priimti vienbalsiai.
Atsiranda vis daugiau valstybių – nebe viena, nebe dvi, o jau ir trys – kurios su sprendimu nesutinka. Tačiau Ukrainai parama suteikta.
Dabar kalbant apie Lietuvą – iš tikrųjų tas susipriešinimas galbūt kartais atsiranda ir dėl to, kad dalis žmonių galvoja, jog tiktai jie myli tėvynę, myli Lietuvą, nes jų sprendimo būdai yra vieninteliai ir neginčijami.
Myli visi. Ir aš sutinku, kad ir tie žmonės, kurie protestuoja, ir tie žmonės, kurie oponuoja, jie taip pat tiesiog kitaip įsivaizduoja, kaip būtų galima tvarkyti reikalus šitoje valstybėje. Bet jie tai, esu įsitikinęs, tai daro iš gerų paskatų.
Ir kuomet mes leidžiame kitam mylėti tėvynę, o kiti leidžia mums – kad ir su savo supratimu – prisidėti prie tėvynės gerovės, tada mes įgyjame daugiau pakantumo vienas kitam. Jeigu to nėra – nėra pakantumo, nebėra normalios diskusijos, prasideda šaukimas, prasideda ignoravimas, prasideda „cancelinimas“ ir visi kiti blogi dalykai.
Todėl jūsų klausimas yra teisingas: ar mes, patys kovodami vienas su kitu, nepadarysime išorės nedraugams paslaugos?
Šaltinis: tv3.lt
