Karinės technikos dundesys, o už valandos skubus skambutis iš tuometinės Raudonojo kryžiaus ligoninės, buvusios Vilniaus centre. Greitai į ją susiruošęs gydytojas mikrochirurgas dr. Vytautas Tutkus vos atvykęs pamatė sukrečiančius vaizdus – kambarėlyje paguldyti dviejų žmonių kūnai ir vienas po kitos atvažiuojantys greitosios pagalbos automobiliai. Dabar Santaros klinikose dirbantis gydytojas prisiminė, kaip viskas vyko Sausio 13-osios naktį.
– Šiemet sukanka 35 metai nuo Sausio 13-osios nakties. Ar dar kartais nusikeliate prisiminimais į šią dieną?
– Na taip, tik dabar, kai atsigaivina prisiminimai, galvoju, kokias išvadas reikėtų pasidaryti, kokias pamokas išmokti. Anksčiau buvo tik jausmas, dabar ateina pamąstymai, kaip reikėtų ruoštis, į ką atkreipti dėmesį. Tais laikais buvo sistema, kad ruošiant medikus visi buvome ruošiami ir kaip atsargos karininkai, dėl to šiek tiek gavome medicininio karinio išsilavinimo, kaip elgtis karo atveju. Šiais laikais mūsų medikai negauna atsargos karininko laipsnio, bet turime vadinamąją katastrofų mediciną.
Bet apskritai, kai yra didelis pacientų antplūdis, visada iš pradžių yra pasimetimas. Tą naktį taip pat jis buvo. Tokiose situacijose svarbiausia yra koordinavimas ir pacientų rūšiavimas, turi atsirinkti, kurių pacientų sužalojimai ne tokie sudėtingi, o kuriems gresia mirtis.
Prisimenu, kad sausio 13 naktį iš pradžių visi buvo pasimetę. Vienas pirmųjų tos nakties įspūdžių, kai į Priėmimo skyrių atvažiuoja greitoji pagalba, iš jos išlipa daugybė sužeistųjų, tik ji nuvažiuoja, atvažiuoja kita su daugybe žmonių, ir taip viena po kitos. Gydytojai bėga tai prie vieno, tai prie kito ligonio, kol galiausiai atsirado sistema ir pradėjome rūšiuoti pacientus. Labai svarbu, kad kažkas tokiais momentais imtųsi iniciatyvos, tai tą naktį ligoninėje padarė mūsų vyresnieji gydytojai. Dabar tokios pamokos labai svarbios.
– Grįžtant į Sausio 13-osios rytą, ar jūs nujautėte, kad gali kažkas įvykti? Kada gavote skambutį, kad reikia vykti į ligoninę?
– Po darbų buvau namuose su maža 4 metukų dukra. Tačiau su mikrochirurgais turėjome tokią tvarką, kad prireikus skambindavome vieni kitiems ir išsikviesdavome iš namų kolegas padėti, kadangi gana dažnai turėdavome daugiau sužeistųjų. Tą vakarą man paskambino budintis gydytojas, kad yra didelis pacientų srautas ir reikia greičiau atvažiuoti į ligoninę.
Beje, mano tėvų butas, kuriame tada gyvenome, buvo netoli Šiaurės miestelio, kuriame buvo kareivinės. Vienu momentu girdėjome, kad dunda sunkioji karinė technika, bet nė į galvą nešovė, kad visi tankai važiuoja link mitinguojančių žmonių. Būtent praėjus kokiai valandai po to dundesio paskambino, kad važiuočiau į ligoninę. Tada supratau, kur važiavo sunkioji technika.
Atvykus į ligoninę pirmasis šokas, kurį prisimenu iki dabar, tai kai vos užėjus atskirame kambarėlyje pamačiau du negyvus kūnus. Vienas iš jų buvo rusų karininko, tai labai sukrėtė. Greitai pakilau į skyrių, persirengiau ir pradėjau teikti pagalbą. Gydytojų buvo masė, bet ir pacientų daugybė.
Kartais pagalvoju, ar tada man buvo baisu – iš tiesų buvo baisu, kai nežinojome, kas mūsų laukia. Bet kai pradėjau teikti pagalbą, jaučiau pareigą tai padaryti, susikoncentravau į darbą, todėl baimės nuėjo į šoną, toks juk ir yra chirurgo darbas.
– Visi žinome tragišką Loretos Asanavičiūtės istoriją, kai jaunai merginai tankas pervažiavo kojas ir ji neišgyveno. O su kokiais sužeidimais jums teko padėti pacientams, kokius žmones tą naktį matėte?
– Vienas iš žiaurių sužeidimų buvo vyro, šalia kurio iššovė tankas. Tanko šūvis nudegino jam veidą, plaučius, buvo viso kūno kontuzija, visa tai žiauriai atrodė. Paguldėme jį į intensyviosios terapijos skyrių, buvo neaišku, ar jis išgyvens. Laimei, jis išgyveno.
Kitas pacientas buvo su kulka peršauta pėda, ji kabojo ant audinių, tą naktį pėdą prisiuvome atgal. Karo medicinos metu iš esmės nėra kada užsiimti rekonstrukcinėmis operacijomis, reikia suteikti minimalią pagalbą ir imti kitą pacientą. Bet aš moku prisiūti nutrauktą koją. Ar užbaigti amputaciją ir padėti kitiems, laukiantiems už durų, ar išsaugoti pėdą? Aš visgi prisiuvau pėdą, nes tuo metu buvo nemažai kitų galinčių padėti gydytojų. Be to, kažkur vidury nakties pacientų srautas sustojo, jei jis nebūtų sustojęs, nežinau, kas būtų nutikę. Dabar džiaugiuosi, kad man pavyko išgelbėti to vyro koją.
– Kiek žinau, tą naktį ligoninėje suskaičiavote 160 pacientų?
– Taip, tą naktį didžiulį darbą darė mūsų priėmimo skyriaus slaugytojos, kurios registravo visus patekusius žmones. Visi puikiai supratome, kad privalome juos registruoti, nors tai atėmė laiko, bet šie dokumentai po to buvo reikalingi visai šaliai.
Kartais pagalvoju, kokio žiaurumo yra svetimos kariuomenės kariai. Iš kur tiek žiaurumo, kai žmonės jiems nieko blogo nepadarė?
– O kaip jums pavyko tokį didelį pacientų kiekį priimti, kaip užteko lovų?
– Raudonojo kryžiaus ligoninė buvo daugiaprofilinė, turėjome Pilvo chirurgijos skyrių, ten pateko ir Loreta Asanavičiūtė, nes jos vidaus organai buvo sužaloti, taip pat dirbo Traumatologijos skyrius. Mes dirbome Mikrochirurgijos skyriuje, į kurį pateko pacientai su amputacijomis ar dalinėmis amputacijomis. Pacientai pasklido po visą ligoninę. Laimei, kai kuriuos galėjome išleisti namo suteikus pagalbą. Be to, kai pamatėme, kad prasidėjo visi įvykiai, buvo skubiai išrašomi ligoniai, jau anksčiau gulėję ligoninėje, jei galėjo tęsti gydymą namuose, taip atlaisvinome lovas.
Gerai prisimenu stiprų nežinios jausmą. Per pertraukas klausėme, kas kalbama per radiją, žinojome, kad televizijos neberodo. Po visko dar kelias paras nakvojome ligoninėje, nes niekas nežinojo, kas bus toliau.
– Paminėjote Raudonojo kryžiaus ligoninę, kurios dabar net nebėra. Kaip tuo metu atrodė medicina ir pati ligoninė?
– Mūsų paruošimas buvo gana aukšto lygio ir medikai sugebėjo viską padaryti. Tik tais laikais neturėjome vienkartinių drabužių ar vienkartinių kaukių, chirurginės pirštinės būdavo virinamos, sterilizuojamos ir naudojamos daug kartų, kaukės pasiūtos iš marlės, operaciniai chalatai buvo medžiaginiai, kuriuos plaudavome ir vėl naudodavome. Dabar naudojame daug vienkartinių priemonių, tais laikais jų nebūdavo. Instrumentai irgi nebuvo tokie tobuli, chirurginės priemonės, varžtai irgi nebuvo tokie kokybiški, kaip dabar, niekas netikrindavo, ar jie tinka žmogaus organizmui, dėl to kai kuriems juos reikėdavo greitai išimti iš kūno.
Mikrochirurgijos skyriuje turėjome gana gerą techniką, gerus mikroskopus, puikius siūlus. Tada tarsi atvertėme naują mikrochirurgijos puslapį Lietuvos medicinos istorijoje, nes pradėjome prisiūti nukirstas galūnes, tai buvo visiškai nauja. Patys didžiavomės tuo, ką darome, dėl to niekas neklausdavo, ar sumokės už papildomas darbo valandas, kai reikėdavo papildomai važiuoti į ligoninę.
– Dabar pasakojate visus tos nakties prisiminimus, tačiau tokia patirtis turėjo būti sunki ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Kaip po Sausio 13-osios atsigavote psichologiškai?
– Pirmiausia buvo baimė, kaip reikės pasiekti namiškius, ar nebus užblokuoti tiltai ir keliai. Bet iš esmės kai viskas vyko, nebuvo laiko galvoti apie emocijas. O vėliau, kai suteikėme visą reikalingą pagalbą, stebėjome, kas bus toliau, klausėme radijo. Visas laikotarpis buvo labai bjaurus. Kai tuo metu vėl atsirado propagandą skleidžiančios televizijos, viskas emociškai tikrai labai slėgė. Laimei, viskas išsisuko į gerąją pusę.
– Praėjus kelioms dešimtims metų vėl kalbame apie Rusijos agresiją ir grėsmę. Kaip manote, ar šiais laikais dar būtų tiek žmonių, pasiryžusių ginti Lietuvą?
– Mūsų žmonės labai greitai susitelkia ištikus nelaimei. Dabar turime daugybę skirtingų nuomonių, ginčijamės, bet, kai šaliai gresia pavojus, mūsų tauta mobilizuojasi. Tikiu, kad tokiu atveju vėl subėgtume ginti Tėvynės.
O medicininiu atžvilgiu taip pat labai pažengėme į priekį, turime didžiules Santaros klinikas ir Lazdynų ligoninę, kone visi medikai yra stažavęsi užsienyje, todėl, jei, neduok Dieve, ištiktų tokia bėda, medikai pagalbą mokėtų suteikti profesionaliai.
Šaltinis: delfi.lt
