Vis daugiau žmonių Lietuvoje sako, kad teks dirbti net ir sulaukus pensijos – nes iš jos tiesiog neišeina pragyventi. Nors apie gerovės valstybę kalbėta garsiai, šiandien daugelį labiau spaudžia visai paprasti klausimai: kodėl pensijos tokios mažos, kodėl auga atskirtis ir ar valstybė iš tiesų gali apsaugoti tuos, kuriems sunkiausia?
Apie tai, „Žinių radijas“ laidoje, diskutuoja socialinės apsaugos ir darbo ministrė Jūratė Zailskienė, ekonomistas Romas Lazutka ir Seimo narys, konservatorius Raimondas Kuodis.
Gerovės valstybė Lietuvoje: realybė ar politinis šūkis?
Ar mes apie gerovės valstybę visai pamiršome?
R. Kuodis: Ne, nepamiršome, čia tik prezidentas pabandė privatizuoti šią sąvoką savo laiku. Metiniame pranešime buvo tokia keista užuomina, kad dabar prie jo prasideda kažkokia gerovės valstybė ar kažkas panašaus. Gerovės valstybę mes pradėjome kurti nuo pat nepriklausomybės pradžios. Daug elementų pasiskolinome ir teisingai padarėme iš Vokietijos, pavyzdžiui, pensijų sistemas ir panašiai.
Klausimas yra tik didysis finansavimo adekvatumas visų šitų programų. Gerovės valstybė nėra binarinis dalykas, kad jis yra arba jo nėra. Tai yra nuoseklus visuomenės kūrimas pagal tam tikrą socialinį kontraktą, kurį mes patys turime kažkaip sugalvoti ir pasirašyti.
Pasaulyje yra daug kapitalizmo modelių: vieni labiau orientuoti į sprendimų darymą valstybės rankose arba visuomenės kartu, kiti – labiau individualistiški, kur žmonės patys žiūri, kaip išgyventi ir pasirūpinti savimi. Lietuva tiesiog turi pasirinkti.
Daug metų apie tai teko kalbėti, bet, deja, turėjome visiškai neadekvatų valstybės finansavimo modelį, neadekvatų valstybės funkcijų finansavimą. Daug metų kalbėjome apie „gyvulių ūkį“, apie mažą biudžeto surinkimą – visa tai yra bendro paveikslo dalis. Iš čia jau kyla konkrečios problemos.
„Gyvulių ūkis“ ir mokesčiai: kodėl pensijos lieka skurdžios
Jūs vartojate tą „gyvulių ūkio“ sąvoką. Mūsų „gyvulių ūkis“ vis dar gyvuliškas, ar jau po truputį žmogiškėja?
R. Kuodis: Reikalai yra šiek tiek pasitaisę ir toliau taisysis. Aš ir pats Seime bandau dėti pastangas dėl visokių įvairių verslo formų, kurios yra visiškai neprotingos, sutvarkymo. Dalyvavau mokesčių reformos grupėse dar nuo Algirdo Brazausko laikų, „Sodros“ reformos darbo grupėse kaip specialistas ar analitikas.
Reikalai yra šiek tiek pasitaisę, bet tikrai ne pilnai, nes iki šiol kalbame apie gana mažas, skurdžias pensijas. Iš ko tai kyla? Iš to, kad vaikai „apiplėšinėja“ savo tėvus, nemokėdami adekvačių mokesčių.
Kaip įvertinti tą finansavimo adekvatumą? Tam yra EBPO ir kitos organizacijos, kurios leidžia tave palyginti su kitomis šalimis. Jeigu tu nukrypsti kažkurioje vietoje, tai arba tu esi protingesnis už likusius, arba, kas greičiausiai ir būna, tu kažkur darai klaidą politikoje. Mes daug metų darėme klaidą su per mažu viešojo sektoriaus finansavimu su visomis pasekmėmis: korupcija sveikatos apsaugoje, švietimo dreifavimas link korepetitorių, mažos pensijos, policininkų algos ir taip toliau.
Ministre, jūs matote tą artėjimą link tos, kaip jūs sakote, gerovesnės valstybės?
J. Zailskienė: Man atrodo, mes visi jau matome, kad tikrai einame link tos gerovesnės valstybės, nes per ne vieną dešimtmetį situacija Lietuvoje tikrai gerėja: pradedant atlyginimais, minimaliomis algomis ir tomis pačiomis pensijomis. Yra problema, kurią, manau, visi suprantame: vieni gyventojai gali pasirūpinti savimi pilnai, gali dirbti, pasirūpinti pensija ir kuo tik nori, o kitiems sekasi kiek sunkiau. Normalu, kad valstybė turi padėti ir prisidėti.
Aš kiek atliepčiau tai, kad jie griežtesni negu socialdemokratai. Man atrodo, tam tikrose vietose ir vieni, ir kiti būna ir griežtesni, ir atlaidesni, nes ieškoma to paties geriausio sprendimo. Pavyzdžiui, dabar nuo liepos mėnesio keičiasi mūsų Piniginės paramos įstatymas, kuris nuo 2011 metų nebuvo keistas, keičiasi išmokų dydžiai.
Norėčiau pasakyti, kad socialinę paramą gauna tik apie 2,5 proc. Lietuvos gyventojų. Kai visi sako, kad Lietuva yra paramos gavėjų kraštas – tikrai ne. Mes ginčijamės ir su seniūnais, kiek jų yra, ir pasirodo, kad tikrai nedaug, tik apie 2,5 proc. žmonių, kuriems reikia padėti.
Labai svarbu, kad ta parama būtų taikli ir kad niekas nesijaustų, jog čia kažkas nori apžaisti ar pagudrauti. Dabar mes esame priėję prie tokio kompromiso ir su skurdo mažinimo organizacijomis: tie žmonės, kurie gaus socialinę paramą nuo liepos mėnesio, turės 3 mėnesius dalyvauti užimtumo didinimo programoje, kad būtų ruošiami darbo rinkai. Mūsų visų tikslas – kad jie dirbtų.
Jie turbūt labai apsidžiaugs dėl tokio dalyko, kad žmonės turės nulipti nuo pečių dabar?
J. Zailskienė: Žiūrėkite, anksčiau buvo taip: tu gauni pašalpą, tą paramą, ir eini dirbti visuomenei naudingo darbo. Dabar mes tai palikome, bet 3 mėnesius jie privalės, gaudami paramą, ruoštis darbo rinkai. Jeigu po 3 mėnesių jie nedalyvaus, pašalpa bus nustojama mokėti. Tai yra skatinimas ir susitarimas, kad vis tiek turime eiti link to, jog kiekvienas surastų tinkamą darbą.
Kitas dalykas – rodo, kad tie, kurie dalyvauja užimtumo programose, dar prieš keletą metų apie 16 proc. likdavo darbo rinkoje, ir tai yra visai neblogas rodiklis.
Visos laidos klausykite čia:
Šaltinis: TV3.LT
