Kokį ten automobilį, žiurėsime į mašiną. Jei žmogus vadina mašiną automobiliu šnekamojoje kalboje, tai jau diagnostinis kriterijus: tas pats, kas rimtu veidu šnekamojoje kalboje sakyti „spragėsiai“, „iššūkis“, „snygis“, „ugdymas“, „vakarėlis“, „dūzgės“, „vyrukas“, „spausdintuvas“, „automobilių stovėjimo aikštelė“, „priešpiečiai“ (juo labiau – „priešpiečių dėžutė“) ir kitus oficialius žodžius, kurių žmonės be sutrikimų kasdienėje kalboje nevartoja.
Aš gyvenu jau penkiasdešimt penktuosius metus, ir gyvenime nesu valgęs priešpiečių ar pavakarių. Mano gyvenime yra pusryčiai, pietūs, vakarienės ir dar kartais naktipiečiai, bet tų jau reikia vengti. Čia kai picą užsisakai pusę vienuoliktos vakaro.
Todėl pažvelkime, kokie automobiliai kokius žmones traukia.
Alfa Romeo. Kažkada turėjo reputaciją, kad reikia kas savaitę važiuoti į servisą ir ką nors taisyti. Dabar – nebe. Labai gražus, itališkas automobilis. Gaila, kad Lietuvoje jų mažai perka. Vairavau Italijoje tokį kelias savaites, ir tas laukinis žvėris labai mane jaudino, bet tais laikais buvau jaunas – dabar esu tik protingas. Romoje Lietuvos Respublikos ambasada prie Šventojo Sosto yra senovinėje gatvėje Via Giulia (kai gyvenau amžinajame mieste, ten vedžiojau šuniukus, tai buvo vienas mėgstamų maršrutų). Netoliese, toje pačioje gatvėje, yra Nacionalinis štabas kovai su mafija ir terorizmu (Direzione Nazionale Antimafia e Antiterrorismo), kurį saugo jau ne šiaip karabinieriai, bet elitinės specialiosios pajėgos su automatiniais šaunamaisiais ginklais – ir prie štabo pastatytos naujos, brangiausios ir papiktintos tarnybinės Alfa Romeo Giulia mašinos, 2.9 litro varikliais – išblizgintos ir simbolinės savo absurdiška galia. Jeigu italų operatyvininkai pasitiki jomis, manau, tiktų tokia ir man, tik dar neprisiruošiau įsigyti.
Audi. Kompanija, išmokiusi lietuvius pirmų trijų vokiškų žodžių (neskaitant „nein“, „ein bier bitte“ ir „nicht arbeit“): „Vorsprung durch Technik“. Tai jų reklaminis šūkis („pažanga per technologijas“), kuris itin dažnai matėsi spaudoje ir TV, kai lietuviai vežė ankstyvais nepriklausomybės metais iš Vokietijos šiukšlynų pirmąsias tris laisvės vežėčias: Audio 80, Audi 100 ir VW Golf Mark I. Paskui buvo atėjęs laikotarpis, kai iš Audi savininkų daugelis tyčiojosi (ligi šiol nežinau, kodėl – bet tie žmonės, kurie tyčiojasi iš kitų žmonių automobilių, yra blogi ir degs pragare). Dabar Audi savininkai visiškai nesirūpina, ką apie juos galvos kiti, ir todėl yra emociškai sveiki individai su gera saviverte.
Bentley. Norėtumėt Rolls-Royce, bet negalite sau jo leisti.
BMW. Lietuvoje tai – diagnozė, ypač jei senesnis modelis („gaidelis pasiėmė tėvo bambalį ir įvažiavo į troleibusų stotelę“). BMW entuziastai internete, kurie ginčijasi forume, apskritai yra pabėgę iš gydymo įstaigų. Deja, ne tik Lietuvoje. Aš gyvenime esu turėjęs tris automobilius BMW, man jie labai patiko, bet teko visą laiką kovoti su stereotipu, kad esu chamas, stuobrys ir pavojus visuomenei. Pažįstu daug BMW vairuotojų, kurie yra geri žmonės. Puikios mašinos, deja, labai traukia genetiškai defektyvius asmenis, ir tai yra mažoji automobilinė tragedija.
Citroen. Jūs esate mano žmogus. Pats Citroen neturiu, nesu turėjęs ir nepirkčiau (o gal?), tačiau citrūškių fanai yra tie žmonės, kuriems automobilis nėra „iš taško A į tašką B“, kuriems įdomu technologijos, inžinerijos istorija ir estetiniai vaizdai. Mėgstu tokius žmones, tegu juos laimina Dievas.
Dacia. Tai ne jūsų mašina, jums ją nupirko darbovietė. Niekas sau pačiam Dacia savanoriškai neperka. Tai lyg skalbimo milteliai Dosia arba apsipirkimas prekybos tinkle Mere – apie tai nepasakojama, kaip apie gėdingą ligą, kokią anksčiau reikėdavo gydytis Bokšto gatvėje, jei žinote, apie ką aš kalbu.
Dodge. Jūs turbūt esate mano draugas Algis Ramanauskas, kuris turi savo kolekcijoje nuostabų Dodge Challenger, amerikietišką monstrą (tai Donaldas J. Trumpas su keturiais ratais), kuris buvo Dodge atsakymas Ford Mustangui ir Chevrolet Camaro.
FIAT. Vien pavadinimas ko vertas. Jei BMW sutrumpinimas yra „Bavarijos automobilių dirbtuvės“, tai FIAT yra „Italijos automobilių fabrikas Turine“. Automobiliai, kurie yra nuostabaus dizaino ir veikia taip, kaip Italijos paštas ir valstybės administravimas (neveikia). Aš turėjau nuostabiai gražų ir visiškai disfunkcinį, keliais dešimtmečiais atsilikusių technologijų FIAT 500 (nepaisant to, kad buvo visai naujas), ir tai buvo labai graži mašina. Kadangi esu neracionalus ir emocingas kūrėjas, tai prisimenu jį šiltai. Kas dabar gali juos pirkti, nežinau, bet kažkam turbūt patinka.
Honda. Lietuvoje, o ir kitur, tai keistas variantas. Gana patikimas automobilis su negudraus pasirinkimo reputacija pasaulyje (Amerikoje Honda Civic yra ženklas, kad kažkas ne taip jūsų gyvenime – gal blogai mokėtės, gal disfunkcinė šeima, gal šiaip egzistencinis liūdesys) – niekas nesirenka Honda, nes nori to automobilio. Lygiai kaip niekas iš gero gyvenimo nesirenka ilsėtis baltarusiškoje sanatorijoje Druskininkuose arba atostogauti Serbijoje.
Korejietiški automobiliai (išskyrus SsangYong). Arba jūs jaunas, arba (jei mano metų) išsigydėte nuo tų prietarų, kurie buvo Lietuvoje ir pasaulyje dešimtmečiais. Korejietiškas automobilis kažkada buvo gėda ir absurdas, pasiekiantis leistiną greitį tik tada, kai važiuodavo nuo kalno ir jei buvo išjungtas oro kondicionierius. Šiandien tai puikūs automobiliai ir taip sakau ne todėl, kad pats važinėju korejietišku ir man su didžiuliais kilometražais tai yra nuostabus pasirinkimas.
Mazda. Greičiausiai jūs turite daug žinių apie automobilius ir tikriausiai daug būnate užsienyje. MX-5, mažas raudonas automobiliukas, būdingas vyrams su prasidėjusia vidurio amžiaus krize, yra rinkodaros stebuklas: jo vertė niekada nekrenta žemiau tam tikros ribos ir jų, net labai daug važinėtų, pigių nebūna. Mat juos perka kaip žaislą, iš meilės, o ne iš reikalo.
Mercedes. Kažkada seną gražų Mercedes turėjo Jogaila Morkūnas ir tai buvo taip kieta, kad jau ir taip kietas Jogailos įvaizdis patrigubėdavo nuo to automobilio. Aš jam labai pavydėjau, nes buvau jaunas. Sakau taip ne todėl, kad Jogaila mano draugas. Pati markė dabar neturi apibrėžto įvaizdžio – ir verslininkai, ir pensininkai, ir kaimo gyventojai, kas tik nori. Kai gyvenau Anglijoje, Mercedes nepirkau, nes tai buvo turtingo indų ar pakistaniečių kilmės vaistininko ar gydytojo automobilis ir aš norėjau, kad mane laikytų lietuviu, todėl važinėjau penktosios klasės BMW, atsidaręs langus ir garsiai leisdamas „Dinamiką“.
Nissan. Greičiausiai jums norisi pravažaus džipo, ir modelis visiškai nerūpi (kaip ir kuro sąnaudos). Jūs ramus ir užsispyręs žmogus, tikras darbštus ir tylus lietuvis. Tokie, kaip jūs, darote šią mūsų šalį vėl didžia.
Porsche. Supermamytė, brangus naujos statybos butas ir blogai išauklėti vaikai brangioje privačioje Vilniaus mokykloje, plonos lūpos sukąstos ir veide prasidedančios pykčio raukšlės. Namie tobula virtuvė, dizainerių parinkti baldai ir itališki šviestuvai kainuoja tiek, kiek butas Didžiasalyje. Tobula šukuosena, tobulas sąkandis, bet vyras turi meilužę (todėl nupirko ir automobilį, ir sodybą). Jūsų gyvenime niekas nedžiugina, nebent jūsų artimiausia draugė išsiskiria anksčiau už jus arba jai nepavyksta plastinė operacija ir dabar atrodo kaip Šreko žmona.
Range Rover. Savininko geriau neklausti, kaip jis jaučiasi tokius pinigus sumokėjęs už automobilį, kurio gamintojo savininkai yra Indijoje. Surenkamas Anglijoje su visu būdingu tos šalies atgrubnagiams darbininkams apsileidimu, nepaisant pasakiško brangumo, dažnai genda. Dizainas šiais laikais primena dirbtinio intelekto piešinį, kai jis bandė sukergti rusišką Nivą su cukrumi glaistytu pyragu, kuris aptirpo saulėje. Jis yra perkamas ne todėl, kad geras, o todėl, kad labai brangus.
SsangYong. Keistas korejietiškas automobilis (esu tokį vairavęs ir paskui sudaužiau avarijoje). Nėra blogas, bet dizainas toks, lyg jo kūrėjai nekęstų vairuotojų taip, kaip jų nekenčia Vilniaus savivaldybė. Šiuo metu jų Lietuvoje beveik neparduoda, gal todėl, kad niekas nenori važinėti tokiu automobiliu, kokį vairavo Užkalnis.
Subaru. Dabar tai tiesiog toks truputį techniškai ypatingas japoniškas automobilis (panašiai kažkada inovacijomis didžiavosi SAAB, kuris paskui užbaigė gyvenimo kelią), bet laimingais laukinio kapitalizmo laikais tai buvo kontrabandininkų mėgstamiausia mašina keturiais varomais ratais, kuria jie vežiodavo cigaretes miškų keliais iš Baltarusijos. Esu turėjęs mielą Subaru Forester ir turiu labai gerus prisiminimus apie tą mašiniuką. Niekas niekada negedo, nors ir buvo kietas ir netaupus, bet jį labai mylėjau. Šiandien juos perka žmonės, kurių dėmesys sutelktas į funkciją.
Tesla. Dar ne taip seniai buvo idėjinių pasipūtėlių megstamas žaisliukas ir tema istorijoms, kokia tai ateitis. Dieve, Dieve, kaip greitai pasikeitė dalykai. Dabar tokia gėda, nors nulupinėk logotipą (kai kas taip ir daro, nors Lietuvoje dar tokių nemačiau). Taisyklė tokia: jeigu kažkokią prekę nusiperkate iš kvailo ir fanatiško susižavėjimo prekės ženklu, tai būtent dėl to prekės ženklo paskui ir gailėsitės. Negražaus, generinio dizaino ir absurdiškai brangus automobilis žmonėms, kurie lengvai įtikinami ideologinių pasakų.
Toyota, išskyrus Prius. Esu važinėjęs daugybe Toyotų ir tai puikūs automobiliai, nors kai kurie jų yra tokie nuobodūs, kad ne veltui Britanijoje yra laikomi pensininkų transportu ir jeigu vyras perka Toyotą (išskyrus Land Cruiser), reiškia, jam moterys nebeįdomu ir jis mirksta interneto forumuose, ginčydamasis apie politiką (kitaip tariant, geroji gyvenimo dalis baigta). Lietuvoje juos dažniausiai perka todėl ir tada, kai būna geras pasiūlymas ir mažos palūkanos. Toyota C-HR esu nuvažiavęs nesveikus atstumus ir tai vienas nuostabiausių hibridų, kuriuos yra lietusios mano rankos. Planuoju įgyti Land Cruiser arba Toyota Tundra, kad galėčiau nervinti žaliuosius, bet pirma reikia negyventi Vilniaus centre, nes čia nėra tokių parkavimo vietų.
Toyota Prius. Esu vairavęs nuomotą Amerikoje, pasiskolinęs iš vieno kinų migranto, ir turiu jums pasakyti, kad tai tokia pat nemaloni mašina vairuotojui, kaip ir keleiviui, ir tokia pat atstumianti, kaip jos išorės vaizdas. Automobilis atrodo taip, lyg jį sukūrė sutrikusios raidos beždžionės, kurios nemokėjo piešti, bet labai stengėsi. Net garsusis Fiat Multipla (kelerius metus iš eilės rinktas baisiausiu pasaulio automobiliu, „nukrito nuo bjaurios išvaizdos medžio ir atsitrenkė į kiekvieną šaką“, kaip rašė anglų spauda) nepasiekia tų vizualinio klaikumo gelmių. Pavežėjo ir picų išvežiotojo automobilis, dirbantis 24 valandas (kol vienas vairuotojas dirba, antrasis miega), bet iš tikrųjų jis rodo nepagarbą picoms, kurias išvežioja. Niekas pasaulyje nesvajoja nusipirkti Toyota Prius.
Volkswagen, išskyrus Volkswagen Sharan. Lietuviškiausias iš visų automobilių, dabar prekės ženklas klinikinės mirties būklėje ir neaišku, kas jį gali rinktis: Žaliojo Kurso, vokiečių veidmainystės ir Angelos Merkel pasimetimo auka. Kažkada Golfai buvo nuostabios mašinos. Lietuviai žino, kad VW yra garsioji „vokiška kokibė“, kurią apdainavo Rimo Šapausko personažas Budulis. Tai automobilis, kuris yra lietuviška duotybė, kaip cepelinai ir šaltibarščiai. VW Passat (trečiosios kartos, B3, 1990 metų laidos) buvo mano pirmasis automobilis gyvenime, ir aš jį mylėjau taip, kaip vyras myli vienąsyk gyvenime (kalbu, be abejo, tik apie meilę automobiliams).
Volkswagen Sharan. Šis Ford Galaxy klonas, gaminamas Portugalijoje, mūsų šalyje yra kultinis ir tapo visiems suprantamu simboliu, kaip Klonio gatvė, psichotropinė kaldrutė, gero savaitgalio, „nes viską pas Dievą gali“, kroksai, karšto vandens kubilas sodyboje, kilimas su briedžiais ant sienos, balta mišrainė, gedulingi pietūs provincijos kavinėje „Klajūnė“ Garliavoje – toks keistas gaivalinis lietuviškumas, sumišęs su nostalgija Sovietų Sąjungai. Jei turite Šaraną, turbūt esate jį permušęs ant dujų ir jums patinka Romo Dambrausko dainos.
Šaltinis: DELFI.LT
