Kai šiandien Šerėnų šeimos nariai – mama Lina, tėtis Deimantas ir dukra Erika – prabyla apie Edvardą, jų balsuose persipina ilgesys, liūdesys, bet tuo pačiu ir supratimas, kad mirtis gali būti ne beprasmė. Pats patyręs organų donorystės stebuklą ir septynerius metus gyvenęs su donoro širdimi, 10-metis išeidamas iš šio pasaulio šį stebuklą perdavė kitam žmogui – sunkiausią akimirką priimtas šeimos sprendimas aukoti organus suteikė gyvenimą kitam. Už šį kilnų poelgį šeima apdovanota „Lietuvos garbės“ apdovanojimu.
Vos trejų donoro širdį gavusiam Edvardui ši dovana suteikė dar septynerius nuostabius metus Žemėje. Praėjo kiek daugiau nei metai po netekties, tačiau šeima toliau kalba apie jį ir organų donorystės svarbą. Jie įsitikinę – tai yra Edvardo misija, kurią jis tęsia padedamas artimiausių savo žmonių.
Edvardo sveikatos problemos prasidėjo dar būnant mamos įsčiose, teko patirti daugybę operacijų, narkozių, ligoninės buvo tapę antrais namais. Jis visada buvo kovotojas – šeima jau nesuskaičiuoja kartų, kai atrodė, kad situacija kritinė, bet jis iš visų jėgų kabindavosi į gyvenimą.
Nors jo gyvenimas tęsėsi tik 10 metų, jis palietė ne vieną širdį, atmintyje išliko kaip nuolat besišypsantis, tikras gerietis, besidžiaugęs mažiausiais dalykais – ledai jam buvo nuostabiausias dalykas gyvenime, stebėti jūrą ir prie jos žaisti galėjo valandų valandas.
Knygelių iki šiol pilnas jo kambarys – nors pats nekalbėjo, bendraudavo su šeima kortelėmis, knygeles labai mėgo ir įdėmiai klausydavo, kai šeimos nariai, rodydami paveikslėlius, trumpais sakiniais pasakodavo jose užrašytas istorijas.
Įgimtą širdies ydą pastebėjo dar 7 nėštumo mėnesį
Tačiau sugrįžkime į visko pradžią. Lina pasakoja, kad jų istorija prasidėjo dar laukiant jaunesniojo vaiko, jam būnant pilvelyje. Septintą nėštumo mėnesį gydytojai, atlikdami tyrimus, ultragarse pastebėjo įgimtą širdies ydą.
„Aišku, negalėjo tiksliai pasakyti, kokia ji bus, ar ji labai sudėtinga, nes ne viskas matosi dar negimus kūdikiui, bet pasakė, kad bus viena iš sudėtingesnių – stambiųjų kraujagyslių transpozicija, kai reikia kraujagysles atstatyti į vietą“, – prisimena mama.
Išgirdus šią naujieną apėmė baimė – jiedu su Deimantu pradėjo domėtis, skaityti, kas tos įgimtos širdies ydos, kokios jos būna, bet internete visko tiek daug, kad, kaip sako Lina, ima „rauti stogą“ – ypač skaitant medicininę terminologiją. Tada nusprendė – nesigąsdins, ramiai lauks sūnelio gimimo ir, kai paaiškės reali situacija, žengs reikalingus žingsnius.
Deimantas mėgsta sakyti: „Kai bus problema, tada ją spręsime“ – tokia ir buvo jų pradžia. Edvardas gimė ne tik su širdies yda, bet ir gomurio bei lūpos defektais. Lina prisimena paklaususi gydytojų tik vieno: ar jis galės kalbėti? Sulaukus teigiamo atsakymo, po gimdymo medikai parodė sūnų mamai ir iškart išgabeno į reanimaciją.
Vėliau iš gimdymo skyriaus reanimacijos Edvardas perkeltas į vaikų kardiologinį skyrių Santaros klinikose – čia šeima pirmą kartą susipažino su sūnų gydžiusiu gydytoju Kęstučiu Lankučiu, lydėjusiu juos ne vienerius metus šiame kelyje. Būtent jis pasakė, kad Edvardui reikės išgyventi tris operacijas, taip iškoreguojant ydą, tačiau iš karto pridūrė – chirurgai operuos tada, kai ims blogėti, kad Edvardas dar spėtų bent kiek paaugti.
„Mes suprantame: kuo vaikas didesnis, tuo yra lengviau širdį operuoti, tad laukė, kol paaugs, nes naujagimiui daryti širdies operaciją išvis sudėtinga, nors mūsų chirurgai – vaikštantys angelai Žemėje, jie sugeba daryti ir naujagimiams operacijas“, – sako Lina.
Išsivysčius širdies nepakankamumui – žinia apie širdies transplantacijos poreikį
Operacijų kelias nebuvo paprastas ir lengvas, nevyko pagal planą. Viena iš širdelės operacijų virto dviem – atliktas ir diafragmos pakėlimas, šis organas itin svarbus kvėpavimui. Po kitos operacijos Edvardui „įsimetė“ sepsis, dėl kurio virš 90 dienų praleido reanimacijoje.
„Po tų trijų mėnesių gydytojai pasikvietė mus ir pasakė, kad sepsis iššaukė didelį širdies nepakankamumą – širdis pradėjo plėstis. Todėl dabar labai nemėgstu pasakymo „žmogus su didele širdimi“, nes mediciniškai tai yra blogai. O mums pasakė, kad reikia įsirašyti į eilę laukti širdies, nes ji plėsis, plėsis, plėsis ir vaikas nebegalės gyventi“, – momentą, kai išgirdo žinią, kad Edvardui reikės transplantuoti širdį, prisiminė mama.
Tuo metu Edvardui buvo vos treji. Laukimo periodas truko metus. Visas tas laikas buvo kupinas nežinomybės, nerimo, laukimo – kiekviena diena atnešdavo tą pačią mintį: o kas, jeigu lemtingas skambutis pasieks šiandien?
„Mus įspėjo, kad, kai atsiras potencialus donoras, mes turėsime atsidurti ligoninėje per tris valandas ilgiausiai. <…> Per tuos laukimo metus buvo tikrai sudėtinga, nes tu negali atsipalaiduoti, tu pastoviai esi laukime, telefonas visada įjungtas – dieną naktį, nes gali paskambinti ir naktį – tu niekada nežinai.“
Vis tik net ir nežinomybėje šeima stengėsi palaikyti gyvenimą kuo normalesnį. Nors negalėjo išvykti kur nors toliau, žinojo, kad vaikšto plonu ledu ir bet kurią dieną gali įvykti kas nors netikėto, bet gyvenimas tekėjo toliau.
„Tiesiog gyvenom. Kaip tos sąlygos leido tuo metu gyventi, taip gyvenom. Ir, aišku, jis ateina, tas laikas, kada tu labiausiai jo nesitiki, kai skambina gydytojai, su kuriais tu dirbi, kurie vaiką prižiūri, kurį jie augina kartu su mumis, yra tapę antra šeima, ir tada nežinai, ką galvoti.
Tu nesi su tuo susidūręs, tu nesi to patyręs ir tu supranti, kad dabar atėjo tas momentas, kuris baigsis vienaip ar kitaip. Na ir ką – susirenki daiktus, važiuoji į ligoninę, vykdai gydytojų nurodymus ir lauki, kas bus“, – sako Deimantas.
Lina priduria iki šiol prisimenanti dieną, kai sulaukė gydytojos Ritos Sudikienės skambučio – tąkart kitame gale išgirdo, kad atsirado potencialus donoras, tačiau dar nebuvo aišku, ar organas bus tinkamas, ar atitiks daugybę suderinamumo kriterijų. Viską užtvirtino antrasis skambutis, po kurio, prabėgus vos valandai, šeima jau buvo klinikose.
Edvardo sesuo Erika pripažįsta – tos dienos atsiminimai kiek išblėsę, tačiau vieną pamena aiškiai: tą dieną kartu su broliu namuose statė „fortą“ iš pagalvių:
„Prisimenu tą dieną, kai tėtis pasakė, kad gavome širdį. Tada pirmąkart supratau, ką reiškia, kai pakerta kojas, nes tada net atsisėdau. <…> 11 metų vaikui visa tai suvokti yra gana sunku, bet tu neturi kur dėtis, tiesiog bandai išgyventi tai kartu su visais. Galų gale, mes buvome stiprūs kaip šeima, mes turėjome į ką remtis – rėmėmės vienas į kitą.“
„Tik įdėjus širdį ji suplakė“
Edvardo transplantacijos istorija buvo neeilinė. Tokių atvejų – vienetai. Mama prisimena: buvo lapkričio 25-oji, siautė pūga, todėl iš Rygos organą gabenęs karinis sraigtasparnis turėjo sukti ratus ir negalėjo nusileisti – organas šaldymo krepšyje prabuvo ilgiau nei nustatytas laikas, per kurį jis turi būti įsodintas recipientui.
Be to, ir gydytojams darbas buvo nelengvas – tam, kad galėtų berniukui įsodinti naują širdį, pirmiausia turėjo „atkoreguoti“ viską atgal ir tik tada įsodinti naują širdį.
„Nepaisant to, kaip man paskui anesteziologė pasakė, įvyko stebuklas. Pasakė, kad tik įdėjus širdį ji suplakė. Tai gražiausi žodžiai, kokius kada nors girdėjau“, – trumpai ištaria Lina.
Transplantacija praėjo sėkmingai, tačiau abu tėvai sako – turbūt niekada neatėjo nusiraminimas. Jau kitą dieną Lina sulaukė gydytojo skambučio – iki šiol prisimena, kaip bijojo atsiliepti, – kurio metu gydytojas pasakė, kad galimai kažkur susidarė kraujo krešulys ir reikia dar vienos operacijos, kuri praėjo sėkmingai – po jos pakilo deguonies rodikliai. Be to, pirmieji metai po transplantacijos patys rizikingiausi – išlieka didžiausia rizika, kad organizmas atmes širdį.
„Tie metai po transplantacijos ir išvis visas gyvenimas po transplantacijos buvo tikrai sudėtingas ne tik dėl to, kad reikėjo lankytis ligoninėje du kartus per metus, tirtis, o kartais būdavo ir taip, kad reikėdavo lankytis keletą kartų – ir penkis, ir šešis, jeigu Edvardas susirgdavo, nes kiekviena liga, kiekvienas, kad ir mažas, peršalimas vaistų koncentraciją iškart išderindavo ir reikėdavo vėl koreguoti vaistus, kad nebūtų širdies atmetimo“, – atvirai sako mama.
Deimantas priduria, kad nors ir palengvėja išgirdus, jog donoras atsirado ir transplantacija praėjo sėkmingai, prasideda niekada nepatirtas gyvenimo etapas su daugybe klausimų:
„Yra daug baimės, nežinomybės, nes tu žengi į tokį pasaulį, kuriame tu nebuvai. Tu turi žmogų, kurį tu be galo myli, jis turi kito žmogaus organą, bet tu supranti, kad tai yra širdis ir nežinai, kaip organizmas sureaguos, nežinai, kaip ta širdis veiks. <…> Gal kai jau grįžome namo, atėjo toks palengvėjimas, kad mes tą periodą perėjome, o toliau kaip pasaulis surėdys, taip ir bus.“
Epilepsijos priepuoliai prasidėjo netikėtai
Vos per trejus gyvenimo metus Edvardas patyrė apie 15 narkozių, dėl ko ėmė lėtėti jo raida, vėliau diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas, daugybę operacijų, nesuskaičiuojamą kiekį dienų praleido ligoninėse, atlaikė širdies transplantaciją ir pradėjo naują gyvenimo etapą su nauja širdimi. Bet kai Edvardui buvo aštuoneri, prisidėjo dar viena diagnozė – epilepsija.
„Tai buvo dar vienas šokas, nes tai prisidėjo prie jau didelės ligos istorijos, kurią ir taip turėjo mano brolis. Reikėjo prisitaikyti prie naujo dalyko – epilepsiją tu turi suprasti, kaip reaguoti į tuos priepuolius, kaip padėti žmogui pereiti priepuolį, suprasti, kad po priepuolio žmogui reikia duoti laiko atsigauti“, – prisimena sesuo.
Pirmąjį kartą epilepsijos priepuolis ištiko Edvardui žiūrint filmukus – Lina sako pajautusi nuojautą, kad reikia nueiti pažiūrėti, kaip jis. Sūnų rado gulintį ant žemės, ant pilvo, jis buvo pradėjęs mėlynuoti – kol atvažiavo greitoji, mamai darant širdies masažą, jis atsigavo.
Antrąjį kartą ištikus priepuoliui Linai pavyko Edvardą atgaivinti dar iki atvykstant pagalbai. Nors nė vieną, nė kitą kartą mama nepastebėjo, kad būtų pasireiškę traukuliai, gydytojai sunerimo ir, pradėję tirti išsamiau, diagnozavo epilepsiją.
„Aš klausiau kardiologų, kaip veikia transplantuotą širdį epilepsija – niekas man nepasakė, nes tai yra pirmas atvejis, kai žmogus su transplantuota širdimi turi epilepsiją. Nėra praktikos, gydytojai nieko negali pasakyti“, – atvirauja Lina.
Deimantas pripažįsta – epilepsijos diagnozė sukėlė dar daugiau nerimo ir skaudžių klausimų:
„Pagalvoji, kiek tam vaikui dar kentėti reikia? Atrodo, jis kapstosi tame gyvenime, tiek momentų buvo, kur atrodė, kad jis tikrai pasiduos, bet jis niekada nepasidavė, jis kabinosi į gyvenimą.
Aš nebuvau turbūt susidūręs, kad taip žmogus kabintųsi į gyvenimą, ir čia jam gyvenimas pameta vis papildomų apkrovų, papildomų iššūkių, nepalieka. Atrodo, kiek begalima sudėti į vieną žmogų…“
„Mane gali kas nori, kaip nori įtikinėti – jis mirė namuose“
Tėvai sako – epilepsijos diagnozė buvo paskutinis, sunkiausias akcentas Edvardo istorijoje. Praėjusių metų vasario 26-ąją dešimtmetį namuose vėl ištiko epilepsijos priepuolis. Deimantas ir Erika abu prisimena išgirdę garsą, lyg kažkas kristų, o po jo – Linos šauksmą.
„Vieno priepuolio metu nebespėjau, nebesugebėjau jau atgaivinti – vėl paskambinome greitajai, vėl kartu su 112, atsiliepus operatorei, darai masažą, ji skaičiuoja, kad nenusimuštum, ir tiesiog nebespėjome. <…> Atvažiavę darbuotojai jau nieko nesugebėjo padaryti“, – graudindamasi prisimena mama.
Atvykę paramedikai dar bandė Edvardą gaivinti, susinešę visą įrangą, adrenalino pagalba „užvedė“ širdį, tačiau Lina sako jau tada pajutusi viduje tuštumą. Lina su sūnumi į ligoninę vyko greitosios pagalbos automobiliu, Deimantas skubėjo automobiliu iš paskos.
Vėl – reanimacija, aplink – jau pažįstami gydytojų veidai. Kitą dieną, vasario 27-ąją, pasikvietę tėvus per lankymo valandas, gydytojai ištarė lemtingus žodžius, kad Edvardo smegenys mirė.
„Mane gali kas nori, kaip nori įtikinėti – jis mirė namuose. <…> Oficiali mirties data – vasario 27-oji, bet mano nuojauta sako, kad jis mirė namuose 26-ąją“, – ištaria mama.
Tuo momentu atrodė, kad gyvenimas sustojo. Deimantas pripažįsta – nors bendravo su medikais, atsakinėjo į klausimus, atrodė, kad gyvenimas vyko kažkur šalia, bėgo pro šalį, o jis jį stebėjo kaip filmą.
Ištartas „taip“, išgelbėjęs gyvybę
Išgirdus žodžius, kad smegenys mirė, neilgai trukus pas tėvus atėjo Nacionalinio transplantacijos centro darbuotojai, prisistatė, išreiškė užuojautą ir paklausė, ar jie sutiktų aukoti Edvardo organus.
Jie pripažįsta – toks klausimas sukėlė nuostabą, nes net nenumanė, kad transplantaciją patyrusio žmogaus organai gali būti persodinami kitam žmogui, juolab, kad sūnus vartojo labai daug vaistų.
Mama atvirai sako, kad tuo momentu apėmė ne tik nuostaba, kad tokia galimybė reali, bet ir atmetimo reakcija – sūnus ir taip daug ištvėrė, o dabar vėl laukia medicininės procedūros. Lina sako suprantanti – pirminė reakcija buvo padiktuota tuo metu užplūdusių emocijų.
Deimantas buvo tas, kuris ištarė gyvybes gelbstintį „taip“ – ramus jo balsas tarsi perjungė kažką ir Linos galvoje. Abu suprato – negali pasielgti kitaip, nes patys yra patyrę šį stebuklą.
„Kai Transplantacijos biuro atstovai pasakė, kad yra tokia galimybė, aš net nemąsčiau, ar mes darysime, ar nedarysime – iškart pasakiau: reikia daryti, nes tu morališkai turbūt negali pasakyti kitaip, nes tu esi gavęs tą dovaną. <…>
Čia kaip žmogui su turtais ir pinigais – tu jų ten nenusineši, taip pat ir organų nenusineši ir supranti, kad jie suteikia žmonėms kažkokią viltį į kitą gyvenimą, negu jie gyvena“, – tvirtai sako tėtis.
Erika pasakoja prisimenanti mamos pasakojimą apie tai, kad Nacionalinio transplantacijos biuro atstovai uždavė klausimą apie organų donorystę – ji sako nė sekundę nesudvejojusi, kokį sprendimą priims tėvai.
„Aš net neabejojau, kad mano tėvai sutiks ir aš irgi buvau pilnai už tai, kad mes sutiktume, nes kažkas paaukojo mano broliui širdį ir tai jam davė dar daug metų su mumis. Atrodo, norėjosi daugiau, bet toks buvo likimas, mes vis tiek turėjome dar metų daug su juo ir daug nuveikėme – ir kaime dažnai būdavome, taip pat mašina daug keliaudavome su juo po užsienį. <…>
Ta idėja, kad mes, galėdami paaukoti tuos organus kažkam kitam, galime kitam irgi suteikti dar daug gerų gyvenimo metų ir dar kažkam padėti gyventi toliau pilnavertį gyvenimą – aš net neabejojau, kad tėvai sutiks.“
Sutikus aukoti organus, atlikus tyrimus paaiškėjo, kad tinkamas vienas inkstas. Šeima žino tik tiek, kad jį gavo 22–23 metų mergina, ilgai laukusi organo, transplantacija jai praėjo sėkmingai.
„Kai sužinojau, kad sūnus mirė, pradėjau galvoti: Dieve mano, kodėl? Šitiek kovos metų ir jis mirė. Visi mes mirsime, bet… Čia juk vaikas. Ir kai tu padovanoji artimo žmogaus organą, mirtis tarsi įsiprasmina“, – prideda mama.
Organų donorystė įprasmino sūnaus mirtį
Lina pasakoja sulaukusi klausimo, ar šis žingsnis padeda lengviau gedėti – sako, niekas nepadeda. Gyvenimas tarsi dėlionė, sudėliota iš daugybės detalių, ir vienos jos dabar visada trūks, tačiau pats žmogus sprendžia, ką pro šią likusią tuščią vietą įleisti – tamsą ar šviesą.
„Turi mokytis su ta skyle gyventi ir donorystė, ko gero, yra pirmasis žingsnelis pro tą skylę įleisti šviesą, nes tu duodi dovaną kažkam kitam“, – svarsto Lina.
Tačiau į tai ji žvelgia dar giliau: „Taip, tai yra didžiausia dovana, ką gali padovanoti kitam žmogui, bet aš noriu dar giliau kapstyti – mes visi esame tokie netolerantiški kitam, kitokiam, kartais pasijuokiame, kažkur kažką pašiepiame, bet juk gali nutikti taip, kad mums atiduos organą būtent žmogus su negalia, koks buvo Edvardas.
Tada kyla klausimas: ar turime teisę tyčiotis iš kitokio? Ar turime teisę nemylėti kitokio? Ar tikrai turime visi gyventi pagal kažkokį nustatytą modelį, kad man toks žmogus gražus, o anoks negražus ir dabar pradėkime jį dėl to peikti?“
Jie tiki, kad viskas susiklostė taip, kaip buvo sudėliota likimo, tarsi Edvardas pats suprato – atėjo jo laikas kitam suteikti gyvenimą.
„Kartais aš pagalvoju, kad jis galbūt vos ne sąmoningai priėmė tą sprendimą, kad jau viskas – pasidavė, išėjo, bet žinodamas, kad kažkas gyvens kitaip, negu gyvena. Čia turbūt viso to prasmė. Jeigu nori rasti kitokios prasmės, gali bandyti ieškoti, bet aš manyčiau, kad čia turbūt buvo esminis dalykas“, – prideda Deimantas.
Jis sako – jei būtų priėmę kitokį sprendimą ir atsisakę, dabar, praėjus vos daugiau nei metams, pagalvotų, kad padarė klaidą. Kad ir koks buvo sunkus šis sprendimas, jie savyje rado jėgų ištarti „taip“.
Tai šeima skatina padaryti kiekvieną, išgirdus klausimą, ar sutiktų aukoti organus donorystei – kad ir kaip sudėtinga, teigiamas atsakymas suteikia beprasmei mirčiai prasmę, o kažkam kitam – naują gyvenimą:
„Tai suteikia prasmę – ta netektis, tas išėjimas įgauna kažkokią prasmę. Nėra taip, kad žmogus gyveno, mirė ir viskas – jis kažkam suteikė gyvenimą. Tas skausmas galbūt nedingsta, jis galbūt atlėgsta po kurio laiko, ir tada ateina nei tai palaima, nei tai kažkoks palengvėjimas, kad tu priėmei sprendimą dėl donorystės, reiškia, kažkam padėjai, reiškia, ir jo gyvenimas buvo ne beprasmis, nes kažkas pradeda naują gyvenimą ir ta mintis įgauna visai kitas spalvas.“
Lina pratęsia vyro mintį, kad gražiausias viso to momentas – donorystė peržengia visas ribas: religines, politinių įsitikinimų, rasės, požiūrių, lyties. Nors Edvardo nebėra čia, jis toliau tęsia savo misiją – tik tai daro per savo artimiausius šeimos narius, kurie skleidžia žinią apie organų donorystės svarbą. Erika prideda – šis sprendimas buvo graži brolio gyvenimo istorijos pabaiga.
„Mano brolio istorija, nors ir baigėsi, bet ji pasibaigė labai gražiai, nes jis kažkam padovanojo savo dalį, savo organus, kad kažkas toliau galėtų tęsti ir gyventi pilnavertį gyvenimą.
Aš manau, tai yra turbūt geriausia pabaiga, nes dabar kažkas gyvena toliau, gyvena laimingą ir pilnavertį gyvenimą. Kad ir kaip mums buvo sunku, kažkam dabar yra geriau ir kažkas toliau gali džiaugtis kiekviena diena“, – jautriai prakalbo sesuo.
Edvardas – ketvirtasis žmogus Lietuvoje, patyręs ir padovanojęs gyvybės stebuklą
Nacionalinio transplantacijos biuro direktorė Audronė Būziuvienė iš visos širdies taria didelį „ačiū“ Linai ir jos šeimai – jie pernai buvo viena iš 96 šeimų, pasakiusių „taip“ organų donorystei, ir tik nedaugelis, žengusių šį kilnų žingsnį, drįsta apie tai prabilti viešai.
„Šeima supranta, kad turbūt jų sūnelio misija tokia ir buvo gyvenime – priimti tą dovaną, paskui dalintis, o jų, kaip šeimos – mamos, tėčio ir sesers – misija yra toliau apie tai kalbėti. Pakilti virš savo skausmo, virš visų apkalbų ir viso kito, ir toliau kalbėti“, – sako A. Būziuvienė.
Šis atvejis – tik ketvirtas Lietuvoje, kai žmogus, pats patyręs transplantacijos stebuklą, konstatavus smegenų mirtį pats tapo organų donoru:
„Iš tikrųjų, tokių atvejų nėra daug, bet, matyt, nugyvenus žmonėms po transplantacijos savo gyvenimus, jų gyvenimai dar kartą prasitęsia kitų žmonių gyvenimuose. Matyt, nieko nėra gražiau, nei dovanoti kažkam gyvenimą.“
Šiemet 30 metų mininčio Nacionalinio transplantacijos centro darbuotojai visus tuos metus dirba, kalba ir skatina kitus kalbėti apie donorystę. Paskutinieji treji metai donorystės srityje džiuginantys – rodikliai kiekvienais metais kyla į viršų, daugėja pritariančių ir pasakančių „taip“ organų donorystei.
„Praėjusiais metais turėjome iš 23 donorinių ligoninių 158 pranešimus, kad konstatuota smegenų mirtis. Iš 158 potencialių donorų 83 mirę žmonės tapo efektyviais donorais – iš jų buvo paimtas audinys, ląstelė arba organas, ir net 96 šeimos iš 158 pasakė: „taip, mes sutinkame dovanoti“, – statistiką apžvelgė centro direktorė.
A. Būziuvienė kalba apie džiuginančią tendenciją – nepritarimo organų donorystei skaičiai mažėja: praėjusiais metais jis nukrito iki 28 proc. Tai, anot jos, rodo, kad visuomenė tampa brandesnė, auga, girdi ir kalbasi apie donorystę ir, sunkiausią netekties akimirką, randa jėgų sutikti. O vienas sprendimas, vienas pritarimas gali išgelbėti net septynias gyvybes:
„Viena netikėta ir beprasmė mirtis, kuri įvyksta labai staiga, labai greitai, nes plyšo kraujagyslė ar įvyko galvos trauma – jeigu mes priimame sprendimą ir pakylame virš savo skausmo, gali sukurti septynis antrus gyvenimus, septynis gyvenimo stebuklus, nes Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, po mirties galima dovanoti širdį, plaučius, du inkstus, dvi ragenas, kasos–inksto kompleksą.“
Šaltinis: TV3.LT
