Kalbos apie paliaubas kol kas neišsklaidė svarbiausių klausimų. Ar bus atblokuotas Hormuzo sąsiauris, kaip reaguos rinkos ir kur toliau pasuks konfliktas – kol kas lieka neaišku. Ar pasaulis sulauks tikros ramybės?
Apie tai diskutuoja Geopolitikos ir saugumo studijų centro vadovas Linas Kojala ir Vilniaus universiteto ekonomistas Algirdas Bartkus.
Ar Iranas atblokuos Hormuzo sąsiaurį?
Algirdai, ką manote apie tą situaciją, kas vyksta pasaulyje, ir kaip jūs galvojate, ar Iranas atblokuos Hormuzo sąsiaurį ir kaip reikalai judės toliau?
A. Bartkus: To niekas nežino, nes abi pusės viena kita nepasitiki. Mažiausias pasitikėjimas dabar yra Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu Donaldu Trumpu ir bendrai visais amerikiečių pareiškimais.
Lygiai taip pat nepasitikima Iranu, kadangi jis yra pasirodęs kaip gana agresyvi šalis, kuri užpuolimo vietoje savotiškai prašėsi kažkokio solidarumo su tarptautine bendruomene, bet pati savotiškai atakavo visiškai nesusijusias šalis, ypač jų energetinę infrastruktūrą, tad viena ir kita pusė yra laikomos nepatikimomis.
Tai, ką jūs patys matote, yra akivaizdu: kai buvo paskelbta apie tas paliaubas, išankstinių sandorių kainos momentaliai smuktelėjo, bet jos smuktelėjo ir daugiau nebesmuko. Tai ir yra normali reakcija, kokios ir buvo galima tikėtis: didelis poreikis apsidrausti nuo didelio neaiškumo šiek tiek sumažėjo, bet jis visiškai nedingo.
Reikia suprasti, kad tų išankstinių sandorių kainomis niekas niekada neperka naftos – tai yra apsidraudimo instrumentas nuo kainų svyravimo, o fiziniuose sandoriuose kainos pasikeis tik tada, kai nafta ir visi kiti ištekliai galės be jokių kliūčių judėti ir kai bus praktiškai aišku bei turima garantija, kad kalba eina ne apie kažkokias derybas 10-iai dienų, kurias viena ar kita pusė gali lengvai sulaužyti, bet kai kalba eina jau apie taiką.
Kol kas jokių išankstinių vertinimų niekas negali turėti. Kainas reikia kol kas laikyti dar aukštas, nes mes kitaip rizikuojame nesurinkti pakankamai lėšų tam, kad užsipirktume šio brangaus ištekliaus ateityje, kuris, stipriai įsisiaubus konfliktui, gali tapti itin retas visame pasaulyje.
Jūs norite pasakyti, kad kai Hormuzo sąsiauris bus atidarytas, atblokuotas ir viskas pradės tekėti bei važiuoti, tuomet prasidės pokyčiai ir rinkoje?
A. Bartkus: Taip, tada ir prasidės. Kitas dalykas, visi dabar labai atidžiai seka jų visų veiksmus. Tai priklausys nuo to, kokius konkrečius sprendimus rinkos matys. Jeigu rinkos matys tolesnį žaidimą arba tiesiog laiko tempimą, bandymą gauti vieną kitą dieną tam, kad perdislokuotų karines pajėgas ar surengtų dar vieną pasalą oponentui, tai apie jokį palengvėjimą ekonomikai negalvokite – tada ruoškitės giliai žiemai.
Kas laukia toliau?
Kas toliau, kaip jūs galvojate, gali laukti ir kaip tas konfliktas gali vystytis? Ar iš tiesų tos paliaubos įmanomos, ar jas įmanoma pasiekti, ar čia dar visko galime sulaukti?
L. Kojala: Iš dalies jos galbūt ir yra pasiektos, bet, tarkime, Libanas, kaip matome, ir toliau yra atakuojamas. Tai yra dar vienas karštas taškas, kuris yra tiesiogiai susijęs su bendra geopolitine situacija ir kuriame akivaizdu, kad išsiskiriantys interesai trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu reiškia, jog vienareikšmiškai konstatuoti situaciją yra sudėtinga. Viskas labai varijuoja ir yra dinamiška.
Man svarbiausias dalykas artimiausiu metu bus tai, ar įvyks realios derybos tarp Jungtinių Valstijų ir Irano, fizinės derybos. J. D. Vance‘as, panašu, vyksta į Islamabadą. Jeigu ten bus ir Irano delegacija ir tai reikš realų susėdimą prie stalo bei derybas, tuomet bus galima kalbėti apie progresą.
Abi pusės skelbia pergalę
O kaip vertinate tai, kad abi pusės – tiek Amerika, tiek Iranas – sako, kad jos laimėjo karą? Kaip jums atrodo ir kaip tai vertina ekspertai?
L. Kojala: Taip ir yra, abi pusės skelbia, kad laimi karą. Apibrėžimai, kas yra karas ir koks yra jo rezultatas, labai stipriai skiriasi, o tikslai, kaip matome, irgi šiek tiek varijuoja: kartais yra paminima branduolinė Irano programa kaip esminis siekis, kartais to visiškai nelieka.
Girdėjome Jungtinių Valstijų pajėgų vadą sakantį, kad yra sunaikinti Irano režimo turimi raketiniai paleidimo pajėgumai, gamyklos ir kiti objektai – tai tarsi susilpnintas karinis potencialas, bet vėlgi, kaip tai siejasi su strateginiu politiniu vaizdu ir ateities Irano režimo veikimo logika? Dabar kalbama apie Hormuzo sąsiaurio atlaisvinimą.
Prieš karą tai buvo pralaimėtas sąsiauris, Iranas nekalbėjo apie mokesčius, kuriuos ketina rinkti ir kurie gali generuoti pakankamai ženklias pajamas, jeigu, pažeidžiant tarptautinę teisę, būtų pradėti rinkti. Yra daugybė judančių dalių, kurios leidžia vienai ir kitai pusei kabintis už jai palankaus paveikslo ir svarstyti, kad tokiu būdu bandoma suformuoti bendrą globalią nuomonę.
Vienas iš svarbiausių nežinomųjų yra reali Irano režimo būklė. Mes turime tik dalinę informaciją ir vaizdą, kad Irano režimas gali veikti toliau, naudoti karinę jėgą prieš regiono valstybes, grasinti Hormuzo sąsiauryje. Ar tai iš tikrųjų reiškia, kad režimas yra funkcionalus ir atsilaikęs nuo tų smūgių, kuriuos amerikiečiai sudavė? Manau, kad į tai dar nėra iki galo atsakyta.
Šaltinis: TV3.LT
