Kai kurių Seimo narių nuomone, Lietuvai būtina ruoštis galimoms grėsmėms ir stiprinti šalies savarankišką gynybą. Tiesa, teigiama, kad nei B, nei C plano ketvirtadienio posėdyje pristatyta nebuvo.
Plačiau apie tai pasakojo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis Laurynas Kasčiūnas.
– Ketvirtadienį iš posėdžio tiek premjerė Inga Ruginienė premjerė, tiek kariuomenės vadas išėjo susijaudinę. Kodėl taip įvyko?
– Pirmiausia, todėl, kad nei plano B, nei plano C mes nepamatėme. Kitaip tariant, esant tam tikroms įtampoms transatlantiniuose santykiuose, kaip save gerbianti valstybė, turime modeliuoti įvairius scenarijus. Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas yra ta vieta, kur turi pristatyti įvairių partijų atstovams, kaip valstybė gintųsi, organizuotų gynybą, jei turėtumėme kliūčių. Tarkime, viena iš didžiųjų valstybių neduotų leidimo savo pajėgoms, pagal NATO gynybos planus, padėti vienai ar kitai valstybei. Tų planų mes nepamatėme ir patys pateikėme savo pasiūlymus. Mes, kaip valstybė, privalome remtis filosofija – turime būti lietuvišku dygliuotu ežiu, kuris net ir daug stipresnei rusiškai meškai galėtų būti nepatogus.
– Jūs apie tai kalbėjote, kai pats buvote krašto apsaugos ministras?
– Taip, tuos dalykus pradėjome daryti, kas remiasi visuotine gynyba. Tačiau lygiai taip pat reikia dalykus, kuriuos gali pasidaryti pats, planuoti. Nelaukti paramos, pirkimų, kurie ateina po 4–5 metų, bet, pavyzdžiui, susikurti, ką ukrainiečiai yra padarę, vadinamą nepraeinamumo zoną, dronų sieną. Ten yra detektoriai, sensoriai, įvairaus tipo dronai, tad taip sukuri koridorių, kur įėjęs priešas jau yra pastebimas ir stabdomas jo judėjimas.
E. Kviatkovski / ELTA nuotr.
– Ar yra toks scenarijus, kad Lietuva turėtų gintis viena, be jokių sąjungininkų?
– Be jokios abejonės, NATO planavimas, penktas straipsnis, planas A yra pagrindinis. Tai yra mūsų tiesa, kurią turime ginti. Bet, jei įvyksta tam tikri geopolitiniai pasikeitimai, kurių mes negalime kontroliuoti, turime galvoti apie kitas alternatyvas. Tarkime, jei ginamės be amerikiečių, kaip tai vyksta, koks planavimas, koks Europos valstybių vaidmuo. Kiek mes, kaip valstybė, iš visų jėgų turime gintis ir neleisti priešui įžengti? Galbūt modeliuoti tam tikrą veiksmą su Šiaurės šalimis ir Lenkija bei daug kitų dalykų.
– To dabar mūsų strategijoje bei planuose nėra?
– Aš labai tikiuosi, kad premjerė nesuprato, ko mes iš jos prašėme, ir to nepateikė, bet planai yra, t. y. kryptis. Pavyzdžiui, Europos gynybinio ramsčio stiprinimas. Dabar idėja tokia, kad po karo Ukrainos kariuomenė galėtų tapti Europos gynybos sąjungos ašimi, stuburu. Kitaip tariant, ten apie milijoną karių.
– Vienintelė kariuomenė prilygstanti Amerikai?
– Kalbant apie tai, ši kariuomenė turi patirties, kovinę galią, tad gal juos bandytų integruoti. Man norėjosi bent kažkokios krypties, minties ta linkme, bet, deja, to neturėjome.
Ž. Gedvilos / ELTA nuotr.
– Jūsų strategijoje buvo paminėtas skaičius – 30 dienų, į ką Lietuva turėtų orientuotis, norint apsiginti nuo išorės priešo, neatėjus didesnei sąjungininkų pagalbai. Lietuvos kariuomenė to skaičiaus neatskleidžia, t. y., kiek dabar Lietuva galėtų gintis. Tiesa, savaime suponuoja, kad šiuo metu mažiau nei 30 dienų galėtumėme apsiginti?
– Kariuomenė dirba savo darbą, tad pasitikėkime jais. Tačiau neįvelkime į tam tikrus politinius niuansus, kai ministrai pirmininkai žada pateikti planą B ir C, bet nepateikia bei išstumia kariuomenės vadą komentuoti tam tikrus dalykus. Be jokios abejonės, kad tam tikrą dienų skaičių dabar jau galėtumėme savarankiškai gintis. Tačiau, kai kalbame apie tai, jei kažkas ne taip su kolektyvine gynyba, mums reikia galvoti apie pajėgumus, kuriuos dabar turėtumėme plėtoti ir padaryti čia ir dabar. NATO gynybos planavimas yra sudėtingas tuo, kad dažniausiai viskas perkama pagal katalogą, tačiau galbūt tam tikrų dalykų reikia greičiau.
Šaltinis: LNK.LT
