Vakaruose ilgus metus vyrauja nuomonė, kad Rusijoje tarp valdžios ir gyventojų egzistuoja nebylus, nerašytas susitarimas – visuomenė lieka politiškai pasyvi ir „nesidomi politika“ mainais į stabilumą, o valdžia nesikiša į privatų gyvenimą. Tačiau, kai nesidomi politika, pastaroji galiausiai ima belstis ir net koja spardyti į duris, ką šiais mėnesiais Rusijoje pajuto net Maskvos gyventojai.
Galima teigti, kad šią vasarą, einant jau penktiesiems karo Ukrainoje metams, karas galiausiai sugrįžo ten, kur ir prasidėjo, – į Rusijos miestus, o svarbiausia – į pačią Rusijos širdį, Maskvą.
Nuo praėjusio pavasario Rusijos gyventojai pradėjo vis stipriau jausti, kad „specialioji karinė operacija“, kaip šį karą priimta vadinti Rusijoje, nėra kažkas, kas vyksta kažkur toli, šalia kasdienio gyvenimo. Iš pradžių socialiniuose tinkluose pasipylė nufilmuoti dronų ir raketų atakų, vykstančių Rusijoje, vaizdai. Vėliau pradėtas riboti internetas, ir tai ganėtinai supykdė rusus. O šiomis dienomis Rusijoje vyksta neįprasti dalykai – šalyje-degalų kolonėlėje, kurioje degalų visuomet būdavo daug ir pigiai, pradėjo jų trūkti, netgi Maskvoje gyventojai eilėse prie degalinių praleidžia ir po kelias dienas. Dažnai vien tam, kad sužinotų, jog degalai baigėsi.
Vakarų politologai prasidėjus karui Ukrainoje ne kartą kėlė teoriją, kad Ukrainos okupacija Kremliuje buvo suplanuota kaip lengva ir greita operacija, kuri turėjo nepažeisti nerašyto susitarimo su visuomene sąlygų – invazija visuomenės iš esmės turėjo nepaliesti, kasdienis gyvenimas išlikti stabilus, o trumpus sukrėtimus turėjo atpirkti „susigrąžintų istorinių žemių“ euforija ir Rusijos, kaip supervalstybės ir imperinės galybės, statuso patvirtinimas.
Režimo nelaimei, viskas jau seniai vyksta ne pagal planą – fronto linija Ukrainoje beveik nejuda, rusai ženklių pergalių nepasiekia, todėl, ukrainietiškiems dronams ir raketoms sėkmingai naikinant Rusijos naftos pramonę ir karo pramonės gamyklas, Kremliui vis sunkiau sekasi visuomenei parduoti propagandines pergales apie vienos ir kitos gyvenvietės užėmimą. Netgi vadinamieji Z blogeriai, režimui ištikimi ar palankūs tinklaraštininkai, dar prieš kurį laiką mėgę taktines tautiečių pergales pateikti kaip reikšmingus laimėjimus ir taip kelti rusų optimizmą, dabar patys rodo vis mažiau optimizmo – rodos, kad ir patiems jiems sunku patikėti tariamomis pergalėmis, kai kariuomenė jau kelintą kartą skelbia užėmusi tą patį kaimą.
Kai kurie „ruporai“ jau ne tik be patoso, bet su vis labiau augančia kritika žiūri į situaciją fronte ar net trūkus kantrybei ima atvirai kritikuoti valdžią – penktadienį, liepos 17-ąją, paaiškėjo, kad tėvynėje sulaikytas populiarus Z blogeris Ilja Remesla, ilgus metus rėmęs ir palaikęs Vladimiro Putino režimą, tačiau jau praėjusį pavasarį kardinaliai pakeitęs poziciją – viešai apkaltinęs Rusijos prezidentą ekonomikos žlugdymu ir kitomis nuodėmėmis, pasmerkęs pradėtą 2022 m. invaziją į Ukrainą ir prabilęs apie didelius kariuomenės nuostolius.
V. Putinas turėjo rusams garantuoti stabilumą ir bent šiokią tokią gerovę. Dabar jis tegali pasiūlyti karą prieš visus ir tėvynės apsiaustį. | Alfa.lt
Kasdien vis akivaizdžiau, netgi pačioje Rusijoje, kad valdžia netesi savo kontrakto dalies ir neužtikrina visuomenei stabilumo. O kai susitarimo nesilaikoma, kyla pyktis ir ieškoma kaltųjų. Tačiau atrodo, kad Rusijos valdžia turi kur nukreipti rusų pyktį.
Caras geras, bojarinai blogi. Bet ar tikrai?
Jau 26 metus valdžioje esantis V. Putinas visuomet galėjo pasigirti gerais reitingais, nors dėl pastarųjų nuolat diskutuojama, ar jie teisingi, ar tik režimo propaganda.
Nors viena Vakarų bei pačios Rusijos politologų bei analitikų stovykla laikosi nuomonės, kad žodžio laisvės bei laisvos žiniasklaidos pačioje Rusijoje nėra, o tariamas ilgamečio prezidento populiarumas – suklastota statistika, kita stovykla laikosi nuomonės, kad apklausų skaičiai gali būti pagražinti, bet V. Putinas vis tiek turi rusų simpatijas bei palaikymą.
Nepaisant to, kuri iš šių pusių yra teisi, rusų nepasitenkinimą tuo, kas vyksta šalyje, darosi vis sunkiau nuslėpti net Kremliaus propagandos aparatui – nuo praėjusio balandžio, anot apklausų, V. Putingo įvaizdis Rusijoje ėmė prastėti ir reikalai nesitaiso.
Maža to, režimas dabar turi ir kitą galvos skausmą. Rugsėjį Rusijoje vyks parlamento rinkimai, kurie įprastai vertinami kaip suklastoti, – formalumas, demokratijos butaforija, po kurios į valdančiųjų kėdes susės tie, kurių Kremliui reikia. Tačiau nesiliaujantys ukrainiečių smūgiai naftos gamykloms Rusijos teritorijoje, efektingos atakos šalies viduje, eilės prie degalinių ir dėl to kylantis rusų nepasitenkinimas šiuos rinkimus verčia režimui rizikinga avantiūra – o kas, jei piliečiai, nepatenkinti tuo, kad valdžia nesilaiko nebylaus susitarimo, pamatys galimybių langą, sukils ir jau nepavyks į balsuojančiųjų kėdes pasodinti tų, kurių reikia?
Tuo labiau kad V. Putinas šiuo metu praranda vieną svarbiausių savo turėtų kortų.
Ilgus metus Rusijoje buvo formuojamas prezidento įvaizdis, kuris Vakaruose, o kartais ir pačioje Rusijoje apibūdinamas kandžiai lakoniškai: „Caras yra geras, bojarinai – blogi.“ Tokio įvaizdžio esmė – V. Putinas yra geras ir teisingas prezidentas, besistengiantis dėl Rusijos, o jeigu kas valstybėje negerai – kaltas ne prezidentas, o esantys žemiau, bet veikiantys prieš prezidentą, nevykdantys jo vizijų ir planų – gubernatoriai, ministrai, kiti aukšti valdininkai.
Tokį įvaizdį ilgai kūrė ir iki šiol kuria tiek Kremliaus valdoma žiniasklaida, tiek patriotiški tinklaraštininkai, o suformuotas „gero caro“ įvaizdis režimui turėjo padėti ir rudenį vyksiančiuose rinkimuose: juk jeigu valdžioje sėdintys bojarinai – blogi, bet tėvelis caras – geras, vadinasi, ir tie, kuriuos V. Putinas rems ir palaikys, turi būti geri.
Tačiau, kaip minėta, pastaroji korta slysta V. Putinui iš rankų, kaukės šiomis dienomis Rusijoje krenta – gyventojai vis garsiau kritikuoja ne tik valdžią in corpore, bet ir „neklystantį“ prezidentą. O režimui vis sunkiau nuslėpti nekokias rusų nuotaikas.
Siūlo atpirkimo ožį
Sena kaip pasaulis taisyklė, su kuria susiduria ir geležiniais gniaužtais šalį valdantis Rusijos režimas: jeigu kas nors negerai, turi būti rasti kaltieji, o jų galvos – nulėkti.
Įprasta kaltųjų ieškoti valdžioje. Šiomis dienomis netgi režimo ruporai atvirai kalba, kad valdžia, taip pat – ir V. Putinas, turėtų prisiimti atsakomybę už tai, kas dedasi Rusijoje.
Tačiau Kremliaus galios bokštai, rodos, visai nenori prarasti valdžios, todėl bando pasiūlyti visuomenei atpirkimo ožį – kaltais dėl to, kas dabar vyksta Rusijoje, pamažu įvardijami stambūs verslininkai, oligarchai.
Pastarasis planas, atrodo, įkvėpimo semiasi iš sovietinių laikų ir komunistinės klasių kovos – lengva padaryti priešininku sėkmingesnį, geriau gyvenantį, turintį daugiau, nei turi „paprastas žmogus“.
Tokį naratyvą, kad tai ne valdžia, o Rusijos verslo elitas kaltas dėl to, kas šiomis dienomis vyksta Rusijoje, visuomenei bandoma parduoti įprastais propagandos kanalais – per formalią ir neformalią žiniasklaidą, nuomonės formuotojus. Pavyzdžiui, vienas populiariausių šiuo metu Rusijos Z blogerių Evgenijus Golmanas, žinomas tiesiog kaip Golmanas, neseniai viename savo vaizdo įrašų apgailestavo dėl liepos pradžioje įvykdytos sėkmingos ukrainiečių atakos, kurios metu Omske buvo atakuota naftos perdirbimo gamykla, o kartu teigė, kad „Gazprom“, Rusijos bendrovė-milžinė, nesugebėjo šios gamyklos apsaugoti.
Tačiau daug įdomesnė Golmano sąmokslo teorija, kad sėkminga ataka prieš gamyklą buvo surengta dėl oligarchų kaltės, nors „Gazprom“ iš esmės priklauso valdžiai.
„Turiu stiprų įtarimą, kad tie oligarchai tiesiog susirinko ir nusprendė mūsų prezidentui tiesiog prišikti į dūšią. Gal jie net nori, kad šitos gamyklos būtų sunaikintos specialiai, kad žmonės galiausiai sukiltų ir kažką pasakytų. Tačiau to nebus. Mūsų žmonės – stiprūs ir atsparūs, ir mes suprantame, kad visa oligarchų klasė dirba Vakarams. Visi seniai parsidavę“, – teigia Golmanas.
Įrodymų, kad Rusijos turtingieji „dirba Vakarams“, tiek Golmanas, tiek Kremliaus propagandos aparatas turi. „Jūs parsidavėte už savo jachtas, pas jus viskas – visas nekilnojamasis turtas, visi miestai, kuriuos supirkote, visi jūsų verslai užsienyje. Mažai žmonių, kurie dirba ir turi verslus užsienyje, bet myli Rusiją“, – teigia Z blogeris, priduriantis, kad „Gazprom“ – ne privati kompanija, bet „visų žmonių“, tačiau „žmonės“ iš „Gazprom“ sulaukia nebent vaikų žaidimų aikštelių ir švenčių.
Tuo tarpu valdžia – nors būtent ji, o ne privatus verslas turi gynybos monopolį ir turėtų rūpintis svarbių objektų apsauga – iš Golmano kritikos nesulaukia. „O mūsų prezidentas, patikėkite manimi, ateis laikas, kai jam statysime paminklus“, – teigia tinklaraštininkas.
Tokį naratyvą – kad kalta ne valdžia ir prezidentas, o turtingieji – galima rasti rasti ir kituose Kremliaus propagandos kanaluose. Tuo tarpu Rusijos verslo elitui kyla dilema dėl ateities: iki šiol Rusijoje verslą su valdžios palaiminimu darę, tačiau Europoje ir JAV jachtas, prabangius namus pirkę bei savo šeimoms gerą gyvenimą Vakaruose sukūrę oligarchai jau prasidėjus karui sulaukė sankcijų ir pajuto, kad gyvenimas nebe toks saldus, koks buvo, o dabar gali tekti savo turtais ir netgi savo kailiu užmokėti už beprotišką V. Putino karinę avantiūrą.
Šaltinis: ALFA.LT
