„Manęs ginčai negąsdina, priešingai, manau, nuoširdiems santykiams jie yra būtini. Mudu su sužadėtiniu Kornelijumi nuolatos dėl visko ginčijamės“, – neslėpė kino režisierius Romas Zabarauskas (34 m.), kuriam dramos, aistringos diskusijos patinka tiek filmuose, tiek gyvenime.
Dviejų mylimųjų konfliktiškų dialogų, sudėtingo bandymo susikalbėti prisodrintas ir naujausias R.Zabarausko ilgametražis filmas „Rašytojas“. Filme veikia tik du personažai, veiksmas vyksta vienoje erdvėje, tačiau įtampos, provokacinių panirimų į užslėptas prisiminimų gelmes, staigių šuolių nuo komiškų iki sentimentalių posakių, pauzių ir emocionalių proveržių dviejų vyrų pokalbiuose užtektinai.
Filmo personažas Kostas – Niujorke kuriantis rašytojas, emigrantas iš Lietuvos. Dima – gimęs Rusijoje, bet po tarnybos armijoje atvyko paskui Kostą į Lietuvą ir įsidarbino informacinių technologijų srityje.
Šių vyrų draugystė užsimezgė sovietų armijoje. Jų santykiai Lietuvoje netruko ilgai, nes Kostas, gavęs vertingą pasiūlymą mokytis ir siekti karjeros užjūryje, paliko draugą ir pasirinko emigraciją. Galiausiai po trisdešimt metų nesimatymo, sočiai prisiragavę gyvenimo druskos, jaunystės mylimieji susitiko Niujorke.
Jie nepamiršo vienas kito, paieškodavo informacijos socialiniuose tinkluose. Iš pradžių kiek nedrąsus Kosto ir Dimos bendravimas vos susitikus virsta daugiasluoksniais pokalbiais apie pažiūras, politinę situaciją, karą Ukrainoje, aplinkybes, padariusias juos tokius, kokie yra, apie buvusius mylimuosius, buitį, patriotiškumą, literatūrą.
„Rašytojas“ – ketvirtas ilgametražis R.Zabarausko filmas (ankstesni – „Streikas“, „Nuo Lietuvos nepabėgsi“, „Advokatas“), kuriuo, kaip ir ankstesniais, režisierius kviečia pamąstyti apie vyrų porų iššūkius, vidinę laisvę ir suvaržymus.
Savo prigimtinės tapatybės nesigėdijantis kino kūrėjas, prieš 13 metų pristatydamas trumpametražį filmą „Porno melodrama“, kino salėje viešai prisipažino, kad yra homoseksualus.
Aštuonerius metus Romas puoselėja jausmus sužadėtiniui grafikui Kornelijui Pelkiui (32 m.).
R.Zabarauskas – drąsus ir kiek ekscentriškas menininkas. Anksčiau ne kartą jis buvo pavadintas kino provokatoriumi. Kai rengėsi kurti filmą „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ (2016 m.), bet neturėjo finansavimo, paskelbė norintis surinkti 20 tūkstančių JAV dolerių ir pažadėjo tam, kuris paaukos ne mažiau kaip 50 JAV dolerių, nusiųsti savo nuogo nuotrauką su autografu.
Originaliai mąstančiam režisieriui pasisekė surinkti reikiamą sumą pinigų ir jis, kaip buvo žadėjęs, savo rėmėjams išsiuntė nuotraukas. O būdamas 23 metų Maskvos kino festivalyje jis pasirodė su marškinėliais, ant kurių buvo užrašas, raginantis išlaisvinti grupės „Pussy Riot“ nares, kovojančias už žmogaus teises.
2018 metais, solidarizuodamasis su LGBT+ bendruomenės centru, kurio biuras buvo nukentėjęs nuo vandalų išpuolio, R.Zabarauskas savo buto balkone pakabino vaivorykštinę LGBT+ bendruomenės vėliavą.
Kai buvo padegtos režisieriaus kaimynų durys, policijos pareigūnė jam liepė nukabinti vėliavą, kol visas namas nesudegė. Romą toks pareiškimas šokiravo, vėliavos jis nenukabino.
Vėliau, dar po poros padegimų, policijos tyrimas atskleidė, kad nusikaltimai susiję su grupuotėmis, kurios verčiasi prekyba žmonėmis, o ne su neapykantos kurstymu.
2021 metais režisierius viešu laišku kreipėsi į Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos dukteris, kad jos įtikintų savo tėvą liautis kurstyti homofobiją Lietuvoje.
– Ar iki šiol kaip kino kūrėjas bei LGBT+ bendruomenės atstovas renkatės provokuojančias priemones tikslui pasiekti ar savo nuomonei išreikšti?
– Manau, dabar jau nebegalėčiau savęs vadinti kino maištininku. Bent išoriškai. Kasdienis mano gyvenimas ramus, nesu dažnas vakarėlių lankytojas, neturiu stipriai žalingų įpročių, palaikau ilgalaikius santykius.
Gal viešam solidumui svorio prideda tai, kad esu Lietuvos kino centro Kino kultūros sklaidos projektų komisijos narys, Nepriklausomų prodiuserių asociacijos valdybos narys, vertinau filmus „Sidabrinių gervių“ nominacijų atrankos komisijoje.
Na, o jei mano filmai provokuoja, siejasi su maištu, tai nematau nieko blogo. Kita vertus, „maištas“ yra labai pretenzingas žodis, nes skirsto į priešingas stovyklas. Man norėtųsi, kad žiūrovai pamirštų savo nusistatymus ir lūkesčius, pažiūrėtų filmą „Rašytojas“ ir susidarytų savo įspūdį.
– Filme Dima mylimajam Kostui sako, kad jei prieš trisdešimt metų būtų sužinojęs apie jo planus išvykti, būtų paskui ėjęs nors ir į pasaulio kraštą. Ar galėtumėte pasakyti tą patį?
– Labai vertinu savo karjerą ir vietą, kurioje esu. Su Kornelijumi kartu esame praleidę didesnę dalį suaugusio žmogaus gyvenimo. Manau, viską daryčiau, kad būtume kartu.
Jei reikėtų, vykčiau paskui jį. Tikrai neišsiskirtume trisdešimčiai metų.
– Vizualiai esate panašus į Kostą, o Dima kažkiek primena jūsų sužadėtinį Kornelijų. Kaip ieškojote aktorių šiam filmui?
– Taip nutiko, kad išoriškai, kalbėjimo maniera esu panašus į Kostą, bet pažiūromis artimesnis Dimai.
Filme yra parodoma nuotrauka, kur esą prieš daugelį metų lovoje guli apsikabinę Kostas su Dima.
Panašioje pozoje nusifotografavo tiek aktoriai, tiek mes su Kornelijumi. Paskui nuotraukos buvo sudėtos viena ant kitos, aktorių veidai atjauninti ir galutiniame atvaizde atrodo, lyg ten būtų įsiamžinę veikėjai jaunystėje.
Iš dalies tas vizualinis panašumas yra atsitiktinis, nors gal pasąmoningai ir ieškai, kas primintų tave. Rinkdamiesi aktorius turėjome atrankos režisierių. Į skirtingas platformas įdėjome skelbimus, sulaukėme apie 40 filmuotų bandymų.
Juos peržiūrėjome, atsirinkome kelis kandidatus, su jais 2022-ųjų vasarą susitikau Niujorke. Kosto vaidmeniui greitai radau tinkamą aktorių, o Dimos vaidmens atlikėjo paieškos užtruko.
– Ar jums buvo svarbu, kad aktorių ir jų herojų seksualinė orientacija sutaptų?
– Lytis yra svarbu – vyrą geriausiai suvaidins vyras, o moterį – moteris, tačiau į seksualinę orientaciją rinkdamasis vaidmens atlikėją žiūriu laisviau. Profesionalūs aktoriai geba įtikinamai įsigyventi į personažo istoriją, perimti jo pasaulėžiūrą, jausmus, emocijas.
Realybėje Bruce’as Rossas (vaidina Kostą) yra vedęs vyrą, Jamie Day (įkūnijo Dimą) turi žmoną. Abu su savo partneriais puoselėja ilgalaikius santykius.
Bruce’as su vyru Alfonso ir šunimi Jasperu gyvena Niujorko valstijoje, dirba Kolumbijos universiteto Barnardo koledže „Beyond Barnard“ programos dekanų padėjėju, turi 20 akrų žemės ūkį, augina daržoves, vaisius, kuriuos pats konservuoja.
Su kaimynystėje gyvenančiais amišais pasikonsultuoja daržininkystės klausimais. Su vyru Bruce’as daug keliauja, aplankė daugiau kaip 30 šalių. Vilniuje aktoriui labai patiko Senamiestis.
Jamie su žmona Vickie gyvena Virdžinijoje, turi didelį ūkį, kuriame veisia žirgus, šunis, avis, augina naminius paukščius. Be aktorystės, jis turi gyvūnų treniravimo kinui verslą.
Lankantis Lietuvoje jam labiausiai patiko duona, grįžęs visiems apie jos skonį pasakojo. Jamie įsikūnyti į vaidmenį nebuvo per daug sudėtinga, nes Dima yra biseksualus. Nutrūkus draugystei su Kostu Dima ilgą laiką buvo vedęs moterį, kurią mylėjo, bet išsiskyrė, nes ji susirado jaunesnį.
Kita vertus, meilė, rūpinimasis, pasiaukojimas yra bendražmogiški dalykai, neapibrėžia lyties ir seksualinės orientacijos. Ir aktorius profesionaliai suvaidina meilę nejausdamas fizinės ar emocinės traukos partneriui.
– Ar nekilo iššūkių brandaus amžiaus aktoriams, kai reikėjo vaidinti besimylinčius?
– Jiems rūpėjo, kad scena būtų įtikinama ir estetiška. Turėjome intymumo koordinatorę, buvo kalbamasi su kiekvienu aktoriumi, kaip jie įsivaizduoja intymią sceną.
– Aktoriai amerikiečiai, o filme buvo daug kalbama apie sovietinę sistemą, Rytų Europos istoriją, socialinį gyvenimą, karą Ukrainoje. Ar ilgai reikėjo aiškinti scenarijų?
– Reikėjo. Aš mėgstu repeticijų procesą ieškant kūrybinių sprendimų. Todėl ir skyrėme laiko viskam aptarti, paskaityti straipsnius, paieškoti literatūros. Kad būtų sukurtas įtikinamas personažas, reikia įdėti daug nematomo darbo. Bet pastaraisiais metais Lietuva dažnai minima pasaulio spaudos antraštėse, todėl aktoriai patys nemažai žinojo, kas vyksta mūsų krašte ir aplinkui.
– Filmo idėja jums kilo karo Ukrainoje pradžioje. Kaip toliau plėtojote siužetą, gal rėmėtės kokiomis nors autentiškomis istorijomis?
– Prasidėjęs karas Ukrainoje labai sukrėtė, nes staiga tai, kas atrodė tolimas praeities šešėlis, tapo dabarties grėsmė.
Man norisi nagrinėti sudėtingas temas, emocionaliai jas perteikti, kad ir prajuokintume žiūrovą, ir jį sujaudintume. Premjeroje girdėjau daug juoko, vėliau nemažai žmonių sakė, kad ir ašarą išliejo.
– Stebint tokį konfliktišką, emocionalų personažų dialogą filme atrodo, kad jei iš tiesų vyrautų tokia kasdienybė, gyventi po vienu stogu turėtų būti sunku. Ką jums reiškia ginčai su jūsų partneriu?
– Man patinka dramos menas, dialogai. Mudu su sužadėtiniu nuolatos dėl visko ginčijamės. Sutariame esminiais klausimais, bet dėl buities, laiko praleidimo būna ginčų.
Per aštuonerius bendro gyvenimo metus išmokome ginčo forma greičiau priimti sprendimą, nesinervinti dėl sproginėjančių emocijų. Poros, kurios sako, kad niekada nesiginčija, mane gąsdina. Man atrodo, kad tokiais atvejais vienas viską nutyli, nuolankiai nusileidžia. Neįtikėtina, kad du žmonės dėl visko sutartų.
Mes su Kornelijumi esame emocionalūs, užsispyrę, nelinkę nusileisti ir lengvai neatsisakome savo nuomonės. Kornelijus mėgsta, kad patalynė visada būtų tvarkinga, o man tai yra per daug sudėtinga užduotis. Tad gaunu jo priekaištų dėl tvarkos.
Kai kurie įpročiai ilgainiui keičiasi. Aš labai sūdau maistą, jis sako, kad tai nesveika. Gal tikrai? Šiek tiek sumažinau druskos kiekį. Kornelijaus dėka patobulėjo mano aprangos stilius, nes jis turi geresnį skonį.
– Esate veganas, ir Kornelijus, kai tapote pora, perėmė jūsų maitinimosi įpročius. Filme vienas herojų irgi prisipažįsta, kad maitinasi veganiškai. Tuomet Kostas su Dima nutaria išsivirti veganiškų barščių. Gal sriuba buvo verdama pagal jūsų receptą?
– Ne, aš nemėgstu gaminti. Kornelijus tai daro geriau. Barščių receptas ne mūsų, jį radome internete. Aktoriai irgi nėra dideli kulinarai.
Barščiai filme buvo kaip praeities simbolis, filosofinis diskusijų objektas. Siekdami kuo geriau įgyvendinti sriubos gaminimo sceną mūsų namuose surengėme generalinę repeticiją ir bendromis jėgomis išsivirėme barščių. Leidau aktoriams pasireikšti, nes jiems reikėjo įgūdžius demonstruoti prieš kamerą.
– Per pastaruosius kelerius metus įsisiūbavo jūsų profesinė karjera, susižadėjote su mylimuoju.
– Sužadėtuvės buvo mano sprendimas ir staigmena Kornelijui. Tai įvyko prieš pustrečių metų sodyboje, aš pasirūpinau žiedais. Dabar lauksime vestuvių. Bet gali tekti ilgai palaukti.
– Susituokti juk galima šalyje, kurioje tokios santuokos registruojamos.
– Susituokęs užsienyje, Lietuvoje nieko nelaimėsi – čia santuoka negalios. Todėl to daryti svetur neplanuojame. Norėtume, kad įteisinę santuoką turėtume tokias pat teises ir pareigas kaip bet kuri kita Lietuvoje susituokusi pora. Kalbu ir apie turtinius santykius, socialinius, kai partneris oficialiai pripažįstamas antrąja puse, taip pat ir galimybę įsivaikinti.
Dabar esame pasirašę po individualų testamentą, kur nurodyta, ką vienas kitam paliktume. Tačiau dabartinėje situacijoje paveldimas turtas, norint jį gauti, būtų apmokestinamas. Tarsi jį gautume iš giminystės ryšiais nesusieto žmogaus. Įsivaikinimo klausimo kol kas rimtai nesvarstome. Nors mūsų branda, galimybės tai leistų daryti, bet tai neteisėta.
– Esate sakęs, kad su Kornelijumi norėtumėte gyventi nuosavame name, kieme laisvai plevėsuotų vaivorykštės spalvų vėliava, namą gintų piktas šuo, dažnai sulauktumėte svečių iš viso pasaulio.
– Apie namą jau nesvajojame. Dėl jo būtų daug rūpesčių, o man patinka mano profesija. Neseniai su Kornelijumi persikėlėme į naują butą. Dėl užimtumo ir „Rašytojo“ premjeros vis dar gyvename apsupti neišpakuotų dėžių.
– Aštuoneri metai su vienu partneriu. Kaip pavyksta išlaviruoti įvairiose kasdienėse situacijose?
– Ilgalaikiai ir tvirti santykiai man – didelė vertybė. Aš noriu ir man įdomu kartu su žmogumi augti, bręsti, kurti, svajoti, klysti, senti, stoti mūru, jei reikia, dalintis išgyvenimais, patirtimi.
Mano seneliai kartu pragyveno pusę amžiaus. Tai gražus pasirinkimas. Santykiai yra lyg žaidimo aikštelė. Joje nėra laimėtojų arba pralaimėtojų: jei nenori susižeisti ir kad būtų įdomu, turi saugiai ir išmintingai žaisti.
Neretai auginti meilę padeda smulkmenos. Pavyzdžiui, iš ryto paruošti partneriui kavos, palinkėti geros dienos, pasidžiaugti paprastais laimėjimais. Norėčiau ateityje dar daugiau dėmesio skirti poilsiui ir Kornelijui.
– Augote pakančioje šeimoje, kuri, prisipažinus apie homoseksualumą, jus visapusiškai palaikė. Kadangi esate viešas žmogus, sulaukdavote laiškų, kuriuose jaunuoliai prašydavo patarimų, dalindavosi savo istorijomis, guosdavosi, kad yra artimųjų nesuprasti. Vienas jums rašęs paauglys, šeimos atstumtas, po kurio laiko nusižudė. Ar ir dabar sulaukiate jaunų žmonių pasidalinimų?
– Nebesulaukiu, gal laikai pasikeitė, viskas tapo atviriau, gal atsirado garsesnių viešai kalbančių LGBT+ bendruomenės narių, į kuriuos mieliau kreipiamasi patarimų. Dabar žmonės mane mato labiau kaip kino kūrėją.
Tačiau esu baigęs kursus, kurie skirti greitosios pagalbos, policijos darbuotojams, kaip atpažinti pagalbos šauksmą, kylančią riziką gyvybei.
Šiomis žiniomis naudojuosi, bet ne todėl, kad kas kreipiasi, – drąsiau pats paklausiu aplinkinių, ar jiems nereikia pagalbos.
– Nors sakote, kad vengiate elgtis įžūliai, kartais ant raudonojo kilimo leidžiate sau paišdykauti. Per filmų premjeras ar muzikinius renginius tiek jus, tiek Kornelijų galima pamatyti su sijonais, lakuotais nagais, įvairiaspalviais plaukais.
– Yra erdvės arba renginiai, kur žmonės apranga išreiškia savo vizijas, kūrybiškumą. Kodėl lakuoti nagai arba sijonas suprantama kaip provokacija? Nemanau, kad mes su Kornelijumi segėdami sijonus atrodome moteriškai. Šiuolaikinė mada labai įvairiapusė, kartais be stabdžių.
Per šiųmečius M.A.M.A. muzikos apdovanojimus pasirinkau juodo latekso marškinėlius ir kaip kojines aptemptas kelnes, kurtus mados prekės ženklo „Smooth Confess“, taip pat užsisegiau margą sijoną ir spygliuotą antkaklį. Nesistengiau išsišokti, tiesiog dirbau su šio prekės ženklo, rengiančio daug popdainininkų, įkūrėju Gediminu Rudžiu ir kilo tokia idėja. Viešumoje mano sprendimai visada yra daugiabriauniai ir turi priežastį.
Kasdienybėje man apranga nėra labai svarbi.
Nemėgstu vaikščioti po parduotuves, nesivaikau madų. Todėl kai tik ryškiau apsirengiu, visi atsimena.
Per filmo „Rašytojas“ premjerą buvau su šortais, kuriuos pasidariau iš senelio kelnių.
– Šiuo metu baigiate naują filmą „Aktyvistas“. Apie ką jis bus?
– Tai bus visiškai kitoks filmas – trileris, kuriame daug veiksmo, daug personažų. Jis pasakoja apie spaustuvės darbuotoją, kuris infiltruojasi į neonacių grupuotę, kad rastų savo vaikino aktyvisto žudiką. Filmas Lietuvoje pasirodys kitų metų rudenį.
– Kai kurie režisieriai mėgsta savo filmuose įsiamžinti bent epizode. Ar jums norisi tai padaryti? Gal ir Kornelijui kokį vaidmenį esate numatęs?
– Man nesinori įsiamžinti, o Kornelijus, man padėdamas, yra dalyvavęs masinėse scenose. Bet kol kas jokių vaidmenų neplanuoju jam skirti. Jeigu sugalvotų studijuoti aktorystę, tada galėtų dalyvauti atrankose.
Šaltinis: lrytas.lt
