Seime antradienį pateikus prezidento patarėjos Irenos Segalovičienės kandidatūrą į Valstybės kontrolę, ji prisistatė parlamentarams. Nors opozicija tokį G. Nausėdos pasirinkimą stipriai kritikuoja, Seime mažai tikinčių, kad I. Segalovičienė nepereis parlamento filtro.
Visgi prezidento noras į įvairias institucijas išsiųsti savo artimo rato žmones kelia daug klausimų tiek politikams, tiek politologams. „Alfa taško“ laidoje Seimo vicepirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir VDU docentas, politologas Ignas Kalpokas nuogąstavo, kad prezidento veiksmai silpnina demokratiją.
Nors praeityje panašiai yra elgęsi ir kiti valstybės politikai, ekspertai sako, kad, norint kurti stiprią valstybę, iš klaidų reikia mokytis ir jų nebekartoti.
– Jus labiau nustebino pačios Irenos Segalovičienės kandidatūra ar tai, kaip greitai šis klausimas atsidūrė Seimo darbotvarkėje?
V. Čmilytė-Nielsen: Nustebino keli dalykai. Netikėta kandidatūra į tokią svarbią poziciją. Jei tai būtų išskirtinis atvejis, būtų galima apie tai kitaip diskutuoti. Tačiau tai jau tampa taisykle, kad prezidentas iš savo artimiausių patarėjų rato siūlo žmones į kertines pozicijas. Valstybės kontrolė yra ta institucija, kuri kontroliuoja kitas institucijas.
Čia politinis neutralumas, taip pat nešališkumas yra labai svarbūs principai. Mane stebina, kad prezidentas prisiima tokią riziką. Būdamas pozicijoje, kurioje yra, jis galėtų pakelti ragelį ir paskambinti puikiausiems kandidatams, turintiems ekspertinių žinių ir šalia kurių nebūtų priklausomumo prezidento ratui.
Dabar galima manyti, kad tai daroma visiškai sąmoningai, nes jau ne pirmą kartą. Tiesiog didinama savo kontrolė ir surenkama galia kuo labiau į vienas rankas, o tai yra pavojinga demokratijai. Tai nėra demokratijos sveikatos požymis.
– Kokią riziką įžvelgiate dėl tokių veiksmų?
V. Čmilytė-Nielsen: Yra įvairių rizikų. Tokiose pozicijose labai daug kas priklauso nuo reputacijos, nuo nešališkumo. Žiūrint į I. Segalovičienę, natūralu, kad jos darbo patirtis, kaip vienos iš kertinių prezidento patarėjų, negali neturėti pėdsako. O dabar jai norima pavesti labai svarbią poziciją. Sakyčiau, kad yra regimybė ir galimybė, kad tai tampa tam tikru įrankiu.
Negaliu to teigti, bet tokia rizika yra. Ir dar, mes matome, kaip iškart susipina įvairūs politiniai interesai, simpatijos, palaikymai. Pavyzdžiui, Remigijus Žemaitaitis, kuris inicijuoja LRT auditą, labai garsiai ir pats pirmas iš koalicijos sveikina tokį prezidento sprendimą. O tada tos pačios dienos darbotvarkėje atsiranda ir sprendimas dėl pavedimo atlikti auditą valstybės kontrolieriui, ir nauja kandidatūra. Apie kažkokį nešališkumą, atrodo, nebegalime kalbėti.
Tai yra problema, nes pakertamas pasitikėjimas pačia institucija. Prezidentas yra pozicijoje, kur jis galėtų rinktis stiprinti demokratiją. Bet, mano galva, eina keliu, kuris yra neoptimalus.
– Pone Kalpokai, kalbant ir apie pačią LRT, jos tarybos pirmininku taip pat tapo žmogus iš prezidento aplinkos – Mindaugas Jurkynas. Dabar teikiama I. Segalovičienės kandidatūra. Kaip jūs žiūrite į tuos bandymus vienose rankose sutelkti daugiau galios?
I. Kalpokas: Reikia prisiminti, kokiomis aplinkybėmis M. Jurkynas tapo LRT tarybos pirmininku. Inicijuojant vidinį politinio neutralumo auditą, kad ir kaip kas nors bandytų apibrėžti, kas išvis tai yra per išradimas. Dabar, matyt, ir iš kitos pusės bus bandoma spausti nacionalinį transliuotoją. Turint nacionalinį transliuotoją, nebūtinai palankų, bet bijantį kelti probleminius klausimus, turint savo rankose valstybės kontrolę, tai potencialiai gali būti naudojama politinėse kovose, intrigose. Vien jau toks pavojus gali veikti kaip kritiką drausminantis savicenzūros elementas.
Aš čia matyčiau didelius pavojus. Ir kitas dalykas, mes galime pastebėti, kad su prezidentūra susijusių žmonių paskyrimai atrodo nelabai turintys ką nors bendro su kompetencija. Pavyzdžiui, į LRT tarybą deleguojamas, o po to pirmininku tampa žmogus, kuris su žiniasklaida bendro turėjo tik tiek, kad kartais kas nors jį filmuodavo. Ambasadoriais tampa žmonės, neturintys diplomatinio darbo patirties. Valstybės kontroliere gali tapti I. Segalovičienė, kuri irgi neturi jokios išorinio įstaigų auditavimo patirties. Turbūt vienintelis paaiškinimas – kokybės kriterijus yra ne kompetencija, o lojalumas.
– Prezidento patarėjas F. Jansonas aiškino, kad prezidentas kandidatūrą, be abejo, derino su tomis partijomis ir jų lyderiais, kurių nuomonė prezidentui yra įdomi. Pasak F. Jansono, jeigu I. Šimonytė ar M. Lingė nepakliuvo į tą sąrašą, jie galėtų pirkti kitą loterijos bilietą ir gal tuomet paklius. Jūs, kaip suprantu, į tą sąrašą irgi nepakliuvote?
V. Čmilytė-Nielsen: Su Liberalų sąjūdžio frakcija nebuvo derinama ši kandidatūra. Manau, buvo numanyta, kad mes matysime problemų su tokiu teikimu. Ir iš tikrųjų labai skubėta pateikti šią kandidatūrą. Dar praėjusį ketvirtadienį, kai tvirtinome Seimo posėdžio darbotvarkę, tokio teikimo nebuvo. Jis atsirado tik išvakarėse, prieš antradienio parlamento posėdį. Grįžtu prie to paties, kad tokia tendencija neramina, tai jau nebėra pavieniai atvejai.
– Ar tinkama tokia prezidento patarėjo retorika, kai opoziciniams politikams, išsakius kritiką dėl kandidatūros, yra pasiūloma pirkti loterijos bilietus?
I. Kalpokas: Kad nėra didelės simpatijos iš prezidentūros dabartinei opozicijai, niekam turbūt nėra naujiena. Bet gana paradoksaliai skamba tai, kad ankstesni valdantieji buvo kaltinami arogancija, o dabar iš prezidentūros ateina pareiškimai, kurių kitaip nei arogantiški nepavadinsi.
Paprastai, kai prasideda tokie pareiškimai, jie signalizuoja apie sudėtingą ir problemišką dalyką: tai reiškia, kad žmonės yra įsitikinę savo buvimo valdžioje saugumu ir įsitikinę, kad be didelės konkurencijos jų rankose yra visos kortos bei jiems nebereikia su niekuo skaitytis.
Tokia retorika ir pasako, kad, žiūrėkite, mes tarpusavyje susitariame, susideriname, o su visais kitais nematome jokio poreikio kalbėtis, jie mums neįdomūs, mes galime į juos žvelgti iš aukšto. Tie, kurie yra aplink prezidentą, jaučiasi mini karaliukais mūsų valstybėje. Iš demokratijos perspektyvos tai yra absoliučiai grėsmingas signalas.
– Dar viena F. Jansono išsakyta mintis buvo, kad iš esmės prezidento institucija ir pats prezidentas nėra politizuoti. Teisinga taip sakyti?
I. Kalpokas: Taip kalbėti apie bet kokį renkamą politiką yra absurdiška. Taip, viena vertus, prezidento institucija yra sukurta tokiu būdu, kad tarsi stovėtų virš politikos. Prezidentas, jeigu yra partinis, turi atsisakyti narystės partijoje ir panašiai. Bet pats rinkimų procesas pagal apibrėžimą yra politinio žaidimo dalis. Prezidentas dalyvauja kaip vienos iš valdžių atstovas kasdienio valstybės valdymo veikloje, yra kertinė figūra formuojant ir įgyvendinant užsienio politiką. Teigti, kad prezidentas yra ne politinė figūra, yra, nepabijosiu to žodžio, visiškas nusišnekėjimas.
– Kai jūs buvote valdančiojoje koalicijoje ir užėmėte Seimo pirmininkės pareigas, parlamentas irgi pasižymėjo vienu paskyrimu. Stasys Šedbaras, aktyvus politikas, konservatorius, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas, buvo paskirtas Konstitucinio Teismo teisėju. Ar čia nėra tolygi situacija tai, kuri dabar vyksta po prezidento pateikimo?
V. Čmilytė-Nielsen: Tolygia jos nepavadinčiau. Aš, kaip Seimo pirmininkė, teikdama visas savo kandidatūras, visą laiką stengiausi išlaikyti politinio neutralumo principą. Ir visą laiką galvojau, kad tai turi būti politiškai neangažuotas žmogus. Stengiausi sąžiningai laikytis šio principo, ir S. Šedbaras nebuvo mano teiktas kandidatas. Tai, kad jis tapo KT teisėju, būdamas politiškai aktyviu žmogumi, Seimo nariu, man neatrodė kaip gera situacija, ir tuo metu aš tai sakiau koalicijos partneriams.
Tokių situacijų reikia vengti, ir tuometinė dauguma galėjo apsispręsti kitaip. Bet vėlgi šiandien mes kalbame apie daugybę prezidento kandidatūrų, kurios visos patenka į politiškai artimų žmonių ratą. Ir teigti, kad prezidentas nėra politikas, yra netikslu. Tai yra šioks toks gudravimas. Visi puikiai suprantame, kad jis vykdo politiką, yra renkamas, taip pat turi žmonių ratą, kurie palaiko jį ir padeda jam vykdyti tą politiką.
– Pone Kalpokai, dabar ta kritika skrieja G. Nausėdai, bet juk ne jis išrado modelį teikti artimus žmones į įvairias pozicijas. Ta pati D. Grybauskaitė, baigdama kadenciją, 2019 m. paskyrė du savo patarėjus ambasadoriais. Tai galbūt čia nėra nieko blogo, jeigu prezidentas turi galią pasirūpinti savo aplinkos žmonėmis, jis ir turi tai daryti?
I. Kalpokas: Toks argumentas yra labai problemiškas. Mes tikrai galime rasti atvejų, kuriuos įvardytume kaip klaidas. S. Šedbaras buvo paminėtas, taip pat yra tikrai atvejų, kai ir kiti prezidentai skyrė sau artimus žmones į pozicijas. Bet tai, kad yra blogų precedentų, savaime nereiškia, kad reikia tęsti blogas tradicijas arba jas dar labiau stiprinti. Jeigu mes norime stiprinti demokratiją, mums reikėtų įsivardyti, kur anksčiau buvo padaryta klaidų, ir jų vengti, o ne tas klaidas kelti kvadratu, kubu ir taip toliau.
Šaltinis: tv3.lt
