Anądien Kalabybiškių kaima zakristijonas, Ksaverijus Pletka, nuo pat mažūmes šauktas Albina vardu, ažūlipe bažnyčias varpinėn nuvalyt nuo varpų dulkių. Dirst pro varpinės langelį – ogi tynajos ore kabo kokis tai dydelis blizgantis daiktas. Panašus in lėkštį. Ufanautai! Suspirgo Albinui širdis – net kelnėsna pirsteleja – ir nudulkėja žadint kaima seniūna Antaną Japertą.
Būva jau gal penkta valanda ryta, kai anas atalakė pas seniūną Antaną ir kad užriks: – Veizėk, viršum bažnyčias ufanautai! Skraidanti tarielka kabalduoja!
Antaniokui net blozas iš dantų iškryta ir visą priegalvį karštais pelanais nužėre.
– Nu tai kū gi lauki, lėk, skalambyk varpais, kad Kalabybiškesna ufanautai nuslaide! A gal ir mažu puola!!!, – kaip gvaltavojamas sustaugė seniūnas.
Zakristijonas, persižegnojęs, nubildėjo varpinėn, bet tuoj už Antano namų paslydo ant laiptų, krito, nusiskėlė dantį, susikruvino ranką, bet rėkdamas “padėkdiev”, iš paskutiniųjų užlipęs, ėmė maskatuot varpais taip, kaip dar niekada nebuvo gyvenime maskatavęs.
Ir suskambo bažnytkaimio varpai, lyg ne trys, o trys milijonai aidėtų, nuvilnijo pavojaus garsai per visą apylinkę. Sugužėjo bažnyčion kalabybiškiečiai ir aplinkinių parapijų gyventojai dabot, kokia čia nelaimė ar griausmas artėja.
Kai zakristijonas galutinai užduso daužyt varpus, leisgyvis nusliuogė varpinės laiptais, sugebėjo teišspaust: – “PUOLAI!!!” ir visas kruvinas susmego ant šventoriaus kaip pabožna mūkelė.
Kalabybiškiečiai, nieko nelaukę, klykdami spruko namo ginkluotis, ruoštis ufanautų šturmui. Netrukus, kas su lanku, kas su laidyne, o kas ir su smetonišku pištalietu susrinko miestelio aikštėn pastart – pasūtarat.
Susirinkį pradėjo diskūtavelingą:
– Mačiau ufanautus jau vakar vakari – pra mana klajimą praskridą su bliūdu.
– Aš irgi mačiau – nupaveikslavau lėkštį, kadu ana kabėja virš mana tvarta.
– Bliūdas, žinokte, šiundei praskrida virš mana gryčias teip žemai, teip garsiai ūže, kad aš iš pasiutymą akmenį ton lakšten palaidžiau. Ale ana tik tarkštelėja ir kaip skryda, taip nuskryda.
Šiteip viens per kitą rokuodami, ufonautų buvimą liudijo kalabybiškiečiai ir kožnas vis stipriau savo rankose šoblę gniauže. Toks dydelis pasiutymas buva untžėjįs, kad kiti jau su šakem būva pasruošį tuos ufanautus pastikt ir paauklėt, kad jų miestelį ramybėj paliktų. Vo teip panašiai, kaip misijanierių Brunoną senobėse prabočiai pamokė.
Ale lašiūkus pa lašiūka… pyktis baiges… kalabybiškiečiai pašūkalioję, kiek apsramyna, ir, galiausiai, dangun pradėja dairytis. Daires daires, binokliais bande pritraukt tolimų debesų žydryni – ale gi tų ufanautų niekur ni kvapa. Dangus – tokis kaip visada yr Kalabybiškiuos liepas mėnasį.
Vos tik šurmulys pradėja ramintis, sugargaliava atsgavįs zakristijonas Ksaverijus Pletka, visų Albinu vadinamas.
– Ėgi kū čia dabojat? Varnas danguj skaičiuojat? – klausia veizolus vartydams.
– Ufanautus dabojam… kur anys iš ažu kokia klajyma ar daržines pasrodys.
– Ūt, tai jau visai necekavi! Nu kadu gi jūs matet ufanautus Kalabybiškesna?! – paklausė Pletka, mat krisdamas pystelėjo makufelį akmenin, ir kaip mat tų akimirkų pamirša, ką iš varpinės paryčiais buvo matęs. A mažu gal ir teip, un pachmiela, sudurniavįs.
Kalabybiškiečiai tik sugniaužė kumščius, tik ėmė šnairuot, ale jau ne į dangų, o į Albiną.
Kaip konkrečiai baigęs šytas ufanautų ir kalabybiškiečių susitikymas – susiremymas, istorija tikslių duomenų neturi. Vieni saka, kad seniūnas įsakė išplakt Pletką spragilais, kiti, kad miestelis vis dėl to būva ufanautų užpultas, treti gi byloja, kad kalabybiškiečiai su atvykėliais ažumezge diplamatinius santykius ir dėl to dalis nuskryda kažikakion ti Andramiedas galaktikan in aksursijų supermarketan pigių kėdų.
A kaip buvo ištykra – niekas nežyna. Ir suprask tu žmagau, kur pramanai, a kur ta pati tikriausia teisybe!
Paskum, saka, būva Kalabybiškėse ir televyzija iš Bybysy, filmava fylmu, rinka medžiagų, atskryda kokys tai ufolagai – viskų paveikslava, rinka inparmacijų, ėme mėginius iš miestelia laukų.
Bet teip anys ir lyka nežinioj – ar Kalabybiškes atakava inaplanetianai, ar atlyka tik žvalgybų, ar užmegzt kantaktų būva atskrydi. Kaip sakama, „davatkai mieliausi pletkai“, todėl teisybes pa takiais tankiais pramanais ir su žyburiu nerasi.
Kaip ti kas būva, ir kas nebūva, ale kalabybiškiečiai priskaldė tiek malkų, privarė tiek pletkų, kataruose ne tik patys suspainiojo, bet ir visus tyrėjus sumakalavo.
Ažu tatai Kalabybiškės dabar garsios ant viso svieto!
