Atrodo, kad žmonija turi dar vieną svarią priežastį kuo greičiau rasti stebimoje visatoje planetą, tinkamą persikėlimui, ir sugalvoti būdą, kaip į ją patekti. Nes laiko liko daug mažiau, nei manėme, – skelbia BBC.
Tiksliau – apie 250 mln. metų, ir tai vis dar pagal pačius optimistiškiausius skaičiavimus.
Po šio laiko, teigia žurnale „Nature Geoscience” paskelbto tyrimo autoriai, Žemės žemynai, išsidėstę daugiausia atogrąžų platumose ir palei ekvatorių, susijungs.
O tai, kartu su vykstančia klimato kaita, lems, kad 96 % mūsų planetos sausumos taps visiškai netinkama bet kokiems žinduoliams.
Įskaitant ir mus visus..
„Atrodo, kad ateityje gyvybei tikrai teks susidurti su dar didesniais iššūkiais”, – sakė Vokietijos Potsdamo Žemės tyrimų centro profesorė Hana Deivis (Hannah Davies), su kuria dėl komentarų susisiekė „Nature”. – Ir vien pagalvojus apie tai jau dabar darosi šiek tiek liūdna”.
Atskaita prasidėjo?
Mokslininkai jau seniai apytiksliai apskaičiavo, kiek laiko Saulės sistema, o kartu ir mūsų planeta, gyvuoja.
Mūsų žvaigždė, susiformavusi maždaug prieš 4,5 mlrd. metų, šviesą ir šilumą skleis dar maždaug tiek pat laiko (netgi šiek tiek ilgiau), kol baigsis joje esančio termobranduolinio kuro atsargos.
Po to Saulė pradės pamažu nykti, palaipsniui didindama savo tūrį, kol suvalgys iš pradžių Merkurijų, paskui Venerą, o labai tikėtina, kad ir mūsų Žemę.
Tačiau ji taps netinkama žmonių gyvenimui daug anksčiau (apie 20 kartų) – jau po „kokių” 250 mln. metų.
Bet kuriuo atveju tokią išvadą padarė Bristolio universiteto mokslininkų komanda, apskaičiavusi Žemės plutos dalių ir mūsų planetos paviršiuje esančių žemynų judėjimo trajektoriją bei su tuo susijusius klimato pokyčius.
Sprendžiant iš tyrimo rezultatų (naudojant sudėtingiausius matematinius modelius), per ketvirtį milijardo metų dabar planetoje išsibarstę žemynai susijungs tarpusavyje, sudarydami vieną superkontinentą.
Jei nesileisime į pernelyg dideles detales, tai įvyks maždaug taip.
Afrika ir Eurazija toliau artės viena prie kitos, iš abiejų pusių apsupdamos Arabijos pusiasalį, kol susijungęs Afrikos ir Eurazijos žemynas atsitrenks į Ameriką.
Dėl to Atlanto vandenynas sumažės iki dviejų vidaus jūrų dydžio. Viena jų būtų tarp dabartinės Kanados ir Gabono, kita – tarp dabartinės Meksikos ir Pietų Afrikos.
Madagaskaras atsidurtų tarp Afrikos ir Brazilijos, užtverdamas kelią Indijos vandenyno vandenims į Ramųjį vandenyną (ir tai, kas liko iš Atlanto vandenyno).
Žemė ar Arrakis?
Šalutinis šio susijungimo poveikis bus smarkiai padidėjęs planetos ugnikalnių aktyvumas – ir dėl to katastrofiškai padidėjusi anglies dioksido koncentracija Žemės atmosferoje.
Tai savo ruožtu neišvengiamai sustiprins šiltnamio efektą, todėl didžioji dalis sausumos (daugiau nei 90 proc.) taps nederlinga, o didžiuliai regionai virs saulės išdegintomis dykumomis.
Siekdami kuo tiksliau atsakyti į klausimą apie naujojo superkontinento klimato sąlygas, tyrimo autoriai sukūrė sudėtingą matematinį modelį, stengdamiesi maksimaliai atsižvelgti į visus įmanomus iki šiol mokslui žinomus veiksnius.
Skaičiavimų rezultatai rodo, kad vasarą didžiojoje vieningo žemyno dalyje temperatūra įšils iki aukštesnės nei 40 °C, o likusios upės išdžius.
Pasak straipsnio autorių, kai centriniai superkontinento regionai galutinai neteks vandens, jie pavirs dykumomis, kuriose žinduoliai paprasčiausiai neišgyvens – „išskyrus kai kurias labai specializuotas rūšis”.
Šiandien maždaug du trečdaliai Žemės paviršiaus yra tinkami žmogaus gyvybei, o po 250 mln. metų gyvybei bus tinkami tik pakrančių ir poliariniai planetos regionai, kurie sudarys tik apie 8 proc. jos paviršiaus.
Tyrimo autorių nuomone, tai neišvengiamai lems masinį išnykimą, ir ne tik žinduolių, bet ir apskritai visos gyvybės, t. y. daugumos žinomų gyvūnų ir augalų rūšių.
Darant prielaidą, kad tuo metu Žemėje vis dar gyvens žmonės, galbūt jiems pavyks rasti kokį nors būdą prisitaikyti prie naujų sąlygų – nors toks scenarijus vaizduotėje piešia kultinį amerikiečių mokslinės fantastikos rašytojo Franko Herberto romaną „Duna”.
„Ar dėl to žmonės taps labiau prisitaikę prie gyvenimo dykumoje? – svarstė profesorė Deivis. – Ar jie pereis prie naktinio gyvenimo būdo, persikels į urvus?”
„Man atrodo, kad būtų daug palankesnis variantas, jei mums pavyktų [iki to laiko] palikti planetą ir susirasti tinkamesnę gyventi vietą”, – daro išvadą ji.
Taip maždaug atrodys mūsų planetos žemėlapis, kai po milijonų metų susijungs visi žemynai / Apytikslis būsimo superkontinento kontūras
